Re: Apie modernius / nemodernius krikščionis
Posted: 2021-05-17 19:32
Na, agnosticizmui iš esmės ir dabar neprieštaraujama. Krikščionybėje yra daug atskirų agnosticizmo elementų.Seianus wrote: ↑2021-05-17 18:54Nesistebiu. Visais laikais, kintant krikščionybei, atsilikę krikščionys modernių krikščionių krikščionimis nelaikė. Ar bent aš taip galvoju, nematau pagrindo manyti kitaip. Tu kaip tik dabar ir esi tas senovinis krikščionis paraštėse, prisilaikantis senų, iš mados išeinančių normų ir bėdavojantis dėl jaunimo. Kaip bus su krikščionybe ateity, niekas nežino, bet neatmesčiau galimybės, kad save krikščionimis laikančiųjų dauguma dievu arba netikės visai, arba tikės kažkokiu abstrakčiu kūrėju, o visą jėzaus istoriją laikys alegorija geriausiu atveju, ir pasaka blogiausiu. Ir tuomet krikščionybė praktiškai nebeprieštaraus ateizimui, ar agnosticizmui.
O dėl jaunimo nebėdavoju, nes jaunimas (tas, kuris tiki) yra dar ortodoksiškesnis už mane patį. Aš bėdavoju dėl savo kartos žmonių, išgyvenusių sovietų okupaciją ir nepriklausomybės laikais neatkūrusių tikėjimo.
Tada viskas gerai su tomis apklausomis. O štai su kai kuriais žmonėmis, kurie dalyvavo tose apklausose, deja, nelabai gerai.Nemanau, kad apklausose jis buvo apibrėžtas, todėl tikėję nors kokiu dievu atsakė teigiamai, o netikėję jokiu - atsakė neigiamai.P.S. Atskiras klausimas, kaip buvo suprantamas pats žodis "dievas". Jei žodis "dievas" buvo suprantamas, kaip žilabarzdis senelis ant debesies, kuris dovanoja meduolius su saldainiais ir dviračius, kai vaikai būna paklusnūs tėvams, tai turiu pareikšti, kad taip apibrėžtu dievu ir aš netikiu. Vai vai vai, aš irgi, pasirodo, esu tikras ateistas? A ne?
Kai prieštarauja, tai stengiamasi ta apimtimi, kuria prieštarauja, atmesti, bet atmetimas dažniausiai vyksta laipsniškai, įsigilinant į prieštaraujančių dalykų prasmę ir stengiantis išsaugoti kuo daugiau esamų gerųjų tuos prieštaraujančius dalykus sudarančių elementų.Ir kai prieštarauja, irgi.Kaip Tamsta, Sejanau, jau puikiai žino, tai krikščionybė ne inkorporuoja kitų tikėjimų idėjas ir praktikas, bet stengiasi išreikšti savąsias idėjas ir praktikas tų kitų tikėjimų vartojamomis sąvokomis bei kategorijomis ir apeigom ir tai daro tik tiek, kiek tos tikėjimo idėjos ir praktikos neprieštarauja esminiams krikščionybės bruožams.
Šiaip jau tai vadinama ne inkorporavimu į krikščionybę, bet krikščionybės įkultūrinimu.Bent jau vietiniai krikščionys, Vatikanas ar Kenterberis gal ir ne visada approvina tą inkorporavimą, ar kaip tu jį ten vadini.