Istoriniai dalykai
1776 m. buvo išleistas gan netrumpas Thomas Paine "Common Sense" straipsnis, kuris Amerikos revoliucijos metu tapo gana populiarus ir įtakingas ar gal net ir vienas iš tam tikrų papildomų trigerių amerikiečių nuotaikoms.
Galbūt net šiek tiek tarp įvairių kažką rašančių (ir skaitančių) žmonių senovėje buvo madinga šiokia tokia savotiška nuostata, kad ilgesnio teksto kažkokia tema parašymas yra kažkuo šiek tiek geriau ar "kiečiau"?
O kaip jūs manote? Ar klaidingas būtų toks įspūdis apie tokią madą? O gal tai tiesiog paprasčiausiai natūrali pasekmė to meto spaudos, leidybos, komunikacijos laiškais ar pan. dėl objektyvių priežasčių? Ir tokios savotiškos mados, rašyti ilgesnius tekstus vs trumpesnius, nebuvo? Gal tiesiog dėl sudėtingesnių galimybių kažką viešai ar pan. išpublikuoti, žmonės natūraliai stengdavosi ir daugiau tuo pačiu pasakyti? Kokie kiti variantai?
Šiek tiek apskritai įdomu, kad to meto raštingi žmonės skaitydavo gana netrumpus tekstus. Ir man susidarė įspūdis (gal ir subjektyvus), kad senesniais laikais rašantiems žmonėms buvo gana įprasta rinktis ne trumpesnę dėstymo fomą, o ilgesnę. Ir rašyti ilgesnius tekstus. O kartu ir raštingiems žmonėms tokius tekstus skaityti. Nors tų tekstų išpublikavimas būdavo sudėtingesnis, nei kad šiais laikais (internetas ir pan.).https://en.wikipedia.org/wiki/Common_Sense
The publicity generated by the initial success and compounded by the publishing disagreements propelled the pamphlet to incredible sales and circulation. Following Paine's own estimate of the pamphlet's sales, some historians claim that Common Sense sold almost 100,000 copies in 1776,[13] and according to Paine, 120,000 copies were sold in the first three months.
[...]
However, some historians dispute these figures as implausible because of the literate population at the time and estimated the far upper limit as 75,000 copies.
Galbūt net šiek tiek tarp įvairių kažką rašančių (ir skaitančių) žmonių senovėje buvo madinga šiokia tokia savotiška nuostata, kad ilgesnio teksto kažkokia tema parašymas yra kažkuo šiek tiek geriau ar "kiečiau"?
O kaip jūs manote? Ar klaidingas būtų toks įspūdis apie tokią madą? O gal tai tiesiog paprasčiausiai natūrali pasekmė to meto spaudos, leidybos, komunikacijos laiškais ar pan. dėl objektyvių priežasčių? Ir tokios savotiškos mados, rašyti ilgesnius tekstus vs trumpesnius, nebuvo? Gal tiesiog dėl sudėtingesnių galimybių kažką viešai ar pan. išpublikuoti, žmonės natūraliai stengdavosi ir daugiau tuo pačiu pasakyti? Kokie kiti variantai?
Nežinau. Kaip ir nesutikčiau dėl to, kad seniau daugiau laiko vidutiniškai turėdavo. Šiais laikais žmonės lyg ir daugiau laisvalaikio turi? Pvz., visokios skalbimo mašinos ir pan. padeda?
Dar toks mano, gal kažkiek į temą prie to paties, subjektyvus pastebėjimas, prisiminimas iš mano studijų universitete laikų. Net imant tokį tikslųjį mokslą, kaip matematika. Pvz., mes tam tikrus su matematika susijusius dalykus galėdavom skaityti tiek iš daug senesnio leidimo vadovėlių, tiek iš įvairių visiškai naujai ir artimiau dėstymo kursui išleistų knygų. Tai man, palyginimui, kokio nors Jono Matulionio senesnio leidimo vadovėlius kažkaip žymiau labiau patikdavo skaityti. Dalykų išdėstymo apimtis juose būdavo didesnė, bet tokia, sakyčiau, nuoseklesnė ir mažiau eklektiška. Pvz., įvairūs išvedimai, kas iš ko seka, būdavo detaliau ir aiškiau aprašyti. Plius, skaitant, tarsi jautėsi tam tikra tąsa tarp įvairių nagrinėjamų dalykų. Naujesni vadovėliai, nors ir mažesnės apimties, bet kažkokie gan eklektiški man atrodė. Su fizikos senesnio leidimo vadovėliais/knygomis man irgi atrodo, kad buvo gan panašiai.
Dar toks mano, gal kažkiek į temą prie to paties, subjektyvus pastebėjimas, prisiminimas iš mano studijų universitete laikų. Net imant tokį tikslųjį mokslą, kaip matematika. Pvz., mes tam tikrus su matematika susijusius dalykus galėdavom skaityti tiek iš daug senesnio leidimo vadovėlių, tiek iš įvairių visiškai naujai ir artimiau dėstymo kursui išleistų knygų. Tai man, palyginimui, kokio nors Jono Matulionio senesnio leidimo vadovėlius kažkaip žymiau labiau patikdavo skaityti. Dalykų išdėstymo apimtis juose būdavo didesnė, bet tokia, sakyčiau, nuoseklesnė ir mažiau eklektiška. Pvz., įvairūs išvedimai, kas iš ko seka, būdavo detaliau ir aiškiau aprašyti. Plius, skaitant, tarsi jautėsi tam tikra tąsa tarp įvairių nagrinėjamų dalykų. Naujesni vadovėliai, nors ir mažesnės apimties, bet kažkokie gan eklektiški man atrodė. Su fizikos senesnio leidimo vadovėliais/knygomis man irgi atrodo, kad buvo gan panašiai.
Skaitydavo kaip taisyklė, tie, kuriems skalbimas ir kiti buities darbai nerūpėjo. Ir dar vienas svarbus dalykas – tą turimą laisvą laiką tuometinis skaitytojas turėjo užpildyti žymiai mažesniu knygų kiekiu. Tingiu statistikos ieškoti, bet spėju, kad per 17 amžių visame pasaulyje išleista mažiau knygų nei per šią savaitę JAV. Taigi, kai nėr ką skaityti, gal ir norisi, kad knygos ilgiau užtektų.
Bet taip, aš irgi susidariau įspūdį, kad kokiame 17–18 amžiuje rašyti trumpai ir konkrečiai buvo praktiškai nepadoru. Todėl nepaisant visų pastangų įveikti tokias klasikas kaip T. Hobbes „Leviathan“ ar net A. Smith „The Wealth of Nations“ kiekvieną kartą kapituliuoju po kelių puslapių. Aš spėju, kad tiesiog madinga buvo taip rašyti.
Užsiminiau ant dienų apie tai pokalbyje su Vajėzum. Tai jis patvirtino, kad ir jam toks įspūdis susidarė. Nors irgi tarp savo pateiktų pavyzdžių kažkaip paminėjo tavo jau minėtą A. Smith. Bet kokiu atveju, laikysiu kad bent trys žmonės kaip ir patvirtino tam tikrą madą senovėje rašyti ilgesnius tekstus.RB wrote: ↑2021-12-14 12:32Bet taip, aš irgi susidariau įspūdį, kad kokiame 17–18 amžiuje rašyti trumpai ir konkrečiai buvo praktiškai nepadoru. Todėl nepaisant visų pastangų įveikti tokias klasikas kaip T. Hobbes „Leviathan“ ar net A. Smith „The Wealth of Nations“ kiekvieną kartą kapituliuoju po kelių puslapių. Aš spėju, kad tiesiog madinga buvo taip rašyti.