Svetimas wrote:
Kaip kokiems kaliniams reikėjo ratu eiti vaikams tokio amžiaus, kuriems, šiaip, pagal jų natūrą labiau priklausytų dūkti, žaisti kokių gaudynių ar pan. O "didžiulius prasikaltėlius" (ką nors judresnio žaidžiančius ar darančius) statydavo už "bausmę" į to rato vidurį
Bent jau lobotomijos nedarydavo, kaip JAV
Vilius wrote:
O kaip tu pats dealintum su visa grupe siautėjančių mažamečių?
Net nežinau, ką šiame kontekste vadini grupiniu siautėjimu, spėčiau, kažką kito, nei normalūs žmonės. Bet jei tą patį, tai paprastai pamokų metu tas nevyksta, viską galima užgęsinti griežtesniu tonu dar prieš rimčiau įsiliepsnojant. Mažamečiai dar jaučia pagarbą suaugusiems. Bent jau tokiame amžiuje, kai „
procession of shame“ yra veiksmingas peer pressure.
Svetimas wrote:
Dabar kaip pagalvoju, tai net ir sunku sveiku protu suvirškinti tokius absurdus ir iš kur tokius, atrodytų suaugę žmonės, paimdavo.
Nes Lietuvos mokyklose daugiausiai dirbdavo visokie debilai, patys netoli pažengę nuo paauglių nuovokos.
Man kažkaip pasisekė pradinėse klasėse, nes nieko net iš toli panašaus nepatyriau, nekalbant jau apie galimai neišgalvotą Liongino kelnaičių istoriją. Vidurinėje gan trumpai turėjau lietuvių k. mokytoją, kuri jos supratimu neklusniems moksleiviams (t.y. beveik visiems) daužydavo knyga per galvą ar tąsydavo už plaukų, bet labai mikliai išlėkė iš darbo, nes net tais laikais kažkokios ribos egzistavo, ir reikėjo mokėti bent jau apsimesti, kad esi kompetetingas dirbti su vaikais. Dar buvo atvejis mano mokykloje bet šiek tiek anksčiau, nei pats pradėjau ten mokytis, kai mokytojas sudaužė moksleivį iki smegenų sutrenkimo, nepamenu, už ką. Anas iš darbo neišlėkė ir sėkmingai (?) dirbo toliau.
Įdomu, kaip ta įskiepyta ir/arba natūrali pagarba suaugusiems ar net baimė, turi dvi puses. Viena vertus, jei jos nejaustų visiškai, normali mokyklos veikla būtų beveik neįmanoma (žr. Lietuvos mokyklos XXI a.). Kita vertus, vaikai būna priversti iškentėti visokių debilų debiliškas idėjas ar debiliškas nuotaikų permainas ir savikontrolės trūkumus. Kaip sakiau, ta už plaukų tąsanti mokytoja dirbo trumpai, bet tai reiškia, apie mėnesį. Jei klasėje sėdėtų suaugę, trumpai reikštų dvidešimt minučių, nes ji čia pat gautų atgal į snukį ir būtų raportuota vadovybei, po paties pirmo atvejo, nelaukiant mėnesio.
Dar blogiau, kad tėvai dažnai nė nenutuokia, kas darosi valstybinėse moyklose, jei kažką ir sužino, tai traktuoja kaip atskirus atvejus, o ne kasdienybę. Todėl irgi negali padėti savo vaikams. Aišku, dažnam nė nerūpi, tik džiaugiasi, kad mylimų vaikų bent pusę dienos nėra namie ir nereikia su jais užsiimti.
Vilties teikia, kad šiais laikais visi turi mobiliuosius telefonus su gerom kamerom. Priduoda daug daugiau skaidrumo ir viešumo, kas vyksta klasėse. Ir spėčiau, mokytojams tą žinant, ir vyksta visko mažiau.
