Svetimas wrote: ↑2025-05-18 12:23
O koks menas šitų subjektyvių potyrių manifestavimo funkciją per prastai atlieka?
Jei esi menininkas, tada iš tiesų gali pabandyti savo jautrius išgyvenimus realizuoti ten. Tačiau net ir tokiu atveju esi susaistytas komercinės realybės, kliento reikalavimų ir kitų praktinių dalykų. Mažai yra menininkų, kurie gali sau leisti absoliučią kūrybos laisvę. Tačiau dauguma paprastų žmonių tiesiog neturi tam reikiamų techninių priemonių bei įgūdžių (net nekalbant apie drąsą).
Svetimas wrote: ↑2025-05-18 12:23
Skirtingai nei mene, religijos (ypač misionieriškos) neretai turi kažkokį neretai beveik nekvestionuotiną įvairių "taisyklių" ir "rolių" (menkai kažkuo rimtu pagrįstų) nuleidinėjimo žmonėms "frameworką".
Kada paskutinį kartą esi girdėjęs, kad kunigas ar kitas šventikas tau asmeniškai moralizuotų vienu ar kitu klausimu? Ar nebus taip, kad dažniau tu pats į juos suprojektuoji savo vidinę savikritiką, o ne jie aktyviai moralizuoja dėl tavo elgesio?
Nors nelaikau savęs nei tikinčiu, nei religingu, aš jau keli metai prie progos užeinu pasėdėti į bažnyčias, nes tiesiog mėgstu tylią ir savotiškai orią tų vietų atmosferą. Ir per tą laiką niekas niekada su manim net nekalbėjo (gal neskaitant poros apsikeitimų dėl darbo laiko ir kitų praktinių dalykų). Moralizavimo ar net teologinių debatų ten nesu ne tik patyręs savo adresu, bet net nesu matęs, kad kiti tai darytų. Tavo religinės patirtys yra tik tavo asmeninis reikalas - jei kitų žmonių į juos aktyviai neįtraukinėsi, tai vargu ar kas nors bandys įtraukti tave. O jei ir bandys, visada turi teisę mandagiai atsisakyti.
Be to, mes visi turime teisę turėti savo moralės nuostatas - tame tarpe ir religingi žmonės. Jei tau jų normos nepriimtinos, gali jas tiesiog ignoruoti. Gi Lietuvoje religija jau labai seniai neturi jokios realios galios tas nuostatas enforcinti.