Pagonybė

[Svetimas]

Aš sakyčiau, kad yra priešingai - ateistų trumparegiškas ir per daug sureikšmintas racionalumas bando užgožti mūsų natūralų polinkį manifestuoti savo subjektyvius potyrius religijoje.

O koks menas šitų subjektyvių potyrių manifestavimo funkciją per prastai atlieka?

Skirtingai nei mene, religijos (ypač misionieriškos) neretai turi kažkokį neretai beveik nekvestionuotiną įvairių "taisyklių" ir "rolių" (menkai kažkuo rimtu pagrįstų) nuleidinėjimo žmonėms "frameworką". Ir šis dalykas religijose (savo kvailiausiose apraiškose) man labai smarkiai nepatinka. Koks "Žiedų valdovo" ar pan. fantasy didelis fanbojus, skirtingai nei koks "švento rašto aiškintojas" krikščionis ar pan., paprastai neaiškina ir nebruka kitiems perdėtai plačia apimtimi "tiesų" (remdamasis savo asmeniniu fanbojizmu ir beveik nekvestionuojamu "frameworku") kaip reikia "teisingai gyventi".

Kartu misionieriškos religijos paprastai nepakenčia sąžiningos idėjų konkurencijos ir bent kiek rimčiau senosioms religinėms idėjoms nesutampančias ar prieštaraujančias net ir pakankamai adekvačias idėjas laiko "erezijomis".

[Vilius]

O koks menas šitų subjektyvių potyrių manifestavimo funkciją per prastai atlieka?

Jei esi menininkas, tada iš tiesų gali pabandyti savo jautrius išgyvenimus realizuoti ten. Tačiau net ir tokiu atveju esi susaistytas komercinės realybės, kliento reikalavimų ir kitų praktinių dalykų. Mažai yra menininkų, kurie gali sau leisti absoliučią kūrybos laisvę. Tačiau dauguma paprastų žmonių tiesiog neturi tam reikiamų techninių priemonių bei įgūdžių (net nekalbant apie drąsą).

Skirtingai nei mene, religijos (ypač misionieriškos) neretai turi kažkokį neretai beveik nekvestionuotiną įvairių "taisyklių" ir "rolių" (menkai kažkuo rimtu pagrįstų) nuleidinėjimo žmonėms "frameworką".

Kada paskutinį kartą esi girdėjęs, kad kunigas ar kitas šventikas tau asmeniškai moralizuotų vienu ar kitu klausimu? Ar nebus taip, kad dažniau tu pats į juos suprojektuoji savo vidinę savikritiką, o ne jie aktyviai moralizuoja dėl tavo elgesio?

Nors nelaikau savęs nei tikinčiu, nei religingu, aš jau keli metai prie progos užeinu pasėdėti į bažnyčias, nes tiesiog mėgstu tylią ir savotiškai orią tų vietų atmosferą. Ir per tą laiką niekas niekada su manim net nekalbėjo (gal neskaitant poros apsikeitimų dėl darbo laiko ir kitų praktinių dalykų). Moralizavimo ar net teologinių debatų ten nesu ne tik patyręs savo adresu, bet net nesu matęs, kad kiti tai darytų. Tavo religinės patirtys yra tik tavo asmeninis reikalas - jei kitų žmonių į juos aktyviai neįtraukinėsi, tai vargu ar kas nors bandys įtraukti tave. O jei ir bandys, visada turi teisę mandagiai atsisakyti.

Be to, mes visi turime teisę turėti savo moralės nuostatas - tame tarpe ir religingi žmonės. Jei tau jų normos nepriimtinos, gali jas tiesiog ignoruoti. Gi Lietuvoje religija jau labai seniai neturi jokios realios galios tas nuostatas enforcinti.

[Seianus]

Kada paskutinį kartą esi girdėjęs, kad kunigas ar kitas šventikas tau asmeniškai moralizuotų vienu ar kitu klausimu?

O kokia proga čia atsirado sąlyga "tau asmeniškai"? Svetimas ne karalius, kad turėtų savo asmeninį šventiką. O bendrai žmones šventikai moralizuoja kiekvieną dieną.

Moralizavimo ar net teologinių debatų ten nesu ne tik patyręs savo adresu, bet net nesu matęs, kad kiti tai darytų.

Moralizavimų netrūksta per mišias, apie kai kuriuos net spauda būna parašo. O religinių debatų turbūt ir nereikėtų tikėtis bažnyčioje, panašiai, kaip debatų dėl putlerio valdžios - Kremliuje.

Gi Lietuvoje religija jau labai seniai neturi jokios realios galios tas nuostatas enforcinti.

Manau, rinkimų įtakojimas yra labai reali galia.

[Seianus]

Aš sakyčiau, kad yra priešingai - ateistų trumparegiškas ir per daug sureikšmintas racionalumas bando užgožti mūsų natūralų polinkį manifestuoti savo subjektyvius potyrius religijoje.

Kad tas poreikis ir tos manifestacijos yra labiausiai tavo išgalvotos, tai vienintelis sureikšmintas dalykas čia ir yra tavo nerišlios pezalionės, kurių net nepasivarginai mėginti apginti kitoje temoje.

[Lionginas]

Aš sakyčiau, kad yra priešingai - ateistų trumparegiškas ir per daug sureikšmintas racionalumas bando užgožti mūsų natūralų polinkį manifestuoti savo subjektyvius potyrius religijoje.

Religija šiaip jau yra sąlyginai naujas reiškinys, todėl labai drąsu manyti, kad polinkis į jį yra natūralus. Dargi, ji pati ateina su visokiomis instrukcijomis, kokius polinkius reikia turėti ir kokiu būdu reikėtų juos išreikšti.

Žinoma, yra kažkokie rudimentiniai natūralūs poreikiai, kuriuos patenkina religiniai ar pseudoreliginiai ritualai. Maždaug, pagerbti mirusį, apibarstyti jį ochra ir palaidoti su mėgstamiausiais karoliais. Bet čia dar ne religija, čia dar toli iki jos. Kai ateina religija, tai kalba jau eina ne apie tai, kaip tau savo jausmus išreikšti, o apie tai, kokius jausmus turėtum jausti. Pvz., kaltę, nuolankumą, dėkingumą ir t.t. Religija nėra tik sritis, kur kažkas išreiškiama, religija yra ideologija, formuojanti pačią pasaulėžiūrą.

[Lionginas]

O koks menas šitų subjektyvių potyrių manifestavimo funkciją per prastai atlieka?

Jei esi menininkas, tada iš tiesų gali pabandyti savo jautrius išgyvenimus realizuoti ten. Tačiau net ir tokiu atveju esi susaistytas komercinės realybės, kliento reikalavimų ir kitų praktinių dalykų. Mažai yra menininkų, kurie gali sau leisti absoliučią kūrybos laisvę. Tačiau dauguma paprastų žmonių tiesiog neturi tam reikiamų techninių priemonių bei įgūdžių (net nekalbant apie drąsą).

Ok, tai kodėl tiek mažai žmonių lanko bažnyčią? Kodėl dauguma net per kalėdas ar velykas tos religijos neprisimena? Nes tų poreikių nebeliko, ar tiesiog tie poreikiai manifestuojasi per valgymą, išgėrinėjimą, apsipirkimą Maximoje ar kokias nors kitas pramogas? Nes nu tikrai panašu, kad nelabai yra ūpo daugumai žmonių kažką su ta religija veikti... Ar gal, kaip sakai, čia dėl to, kad tie žmonės kažkokie ultra racionalūs, užgožia tuos savo poreikius ir prisiverčia nieko bendro su religija neturėti?

[Svetimas]

O koks menas šitų subjektyvių potyrių manifestavimo funkciją per prastai atlieka?

Jei esi menininkas, tada iš tiesų gali pabandyti savo jautrius išgyvenimus realizuoti ten. Tačiau net ir tokiu atveju esi susaistytas komercinės realybės, kliento reikalavimų ir kitų praktinių dalykų. Mažai yra menininkų, kurie gali sau leisti absoliučią kūrybos laisvę. Tačiau dauguma paprastų žmonių tiesiog neturi tam reikiamų techninių priemonių bei įgūdžių (net nekalbant apie drąsą).

Ir nebūnant menininku galima naudoti kitų sukurtą meną. Tuo labiau kad ir įvairių meno kūrinių suvokimas ar pan. yra pakankamai individualus dalykas. Galima pasirinkti savo subjektyvių potyrių išpildymui iš didelės įvairovės pagal savo skonį.

Skirtingai nei mene, religijos (ypač misionieriškos) neretai turi kažkokį neretai beveik nekvestionuotiną įvairių "taisyklių" ir "rolių" (menkai kažkuo rimtu pagrįstų) nuleidinėjimo žmonėms "frameworką".

[...]
Jei tau jų normos nepriimtinos, gali jas tiesiog ignoruoti.

Taip ir darau kai kurioms man nepriimtinoms jų normoms.

Buvo mintis šitoj vietoj kilusi man gan absurdiško ir beprasmio savo patirto vieno laidotuvių atvejo su kunigu kontekste tam tikrą siaurą pavyzdį pateikti, bet pagalvojau jog šiuo metu neturiu laiko/ūpo jį detaliau aprašinėti. Kartu pagalvojau, kad galimai žmonių laidojimo tradicijos Lietuvoje vis dar gan tampriai su religiniu "frameworku" yra susijusios.

Be to, mes visi turime teisę turėti savo moralės nuostatas - tame tarpe ir religingi žmonės.

Žinoma. Tik istoriškai įvairios religinės atšakos (kaip kad RKB ne taip jau seniai net ir toje pačioje Lietuvoje), kol turėjo tam tikrą monopolį šituose dalykuose, ne itin paisė tavo šiuo teiginiu išsakytos esmės.