abejojame nuo 2004-ųjų
https://www.skeptikas.org/forum/
Įdomu, kad Nacionalinis susivienyjimas buvo griežtai prieš ES federalizaciją prieš rinkimus. O kaip tu pats, Viliau, žiūri į tokia super-valstybę pagal JAV modelį? Bent jau aš kol kas nelabai sugalvoju trūkumus atsveriančių to privalumų.Vilius wrote: ↑2024-11-18 13:31Pradžiai sakykim, kad ta super-valstybė būtų sukurta maždaug pagal JAV modelį - su gana stipria tiesiogiai renkama centrine valdžia, bet paliekant reikšmingą autonomiją atskiriems regionams tvarkytis su jų vidiniais reikalais - švietimu, kultūra, sveikatos apsauga, infrastruktūra, etc. Paskui galėsim pažiūrėti, kiek tą modelį reikėtų adaptuoti, kad tiktų Europos atvejui.
Visada buvau už stiprią ir vieningą Europą - gal tik mano santykiai su Briuseliu yra kiek komplikuoti dėl visokių geografinių ir asmeninių niuansų. Referendume nedvejodamas balsuočiau už tokį projektą, net jei jį siūlytų dabartiniai ES lyderiai - kurie man visai ne prie širdies, jei atvirai (su viltimi, kad netolimoje ateityje jie bus pakeisti per naujai sukurtus demokratinius procesus).
Ach taip, amžinas bendros kalbos klausimas.. Visų pirma, savo regionuose visi ir toliau kalbėtų savo gimtosiomis kalbomis - nu nes juos visus perauklėti būtų nerealistiška net ir šito gana utopinio projekto rėmuose. Bendra kalba būtų reikalinga tik federacinės valdžios įstaigose, nu ir universitetuose, kurie ruošia valdininkus, gal dar kariuomenėje ir kitose bendrose srityse. Tai čia, manau, geriausias sprendimas yra tiesiog susitaikyti su tuo, kad tarp ES valdininkų ir susijusių organizacijų jau dabar de facto dominuoja anglų kalba - taip, po Brexito tai yra kiek ironiška, nu bet taip jau susiklostė. Ilgainiui ta Euro-anglų kalba gal evoliucionuotų tolyn nuo JAV ir Britanijos, ir taptų atskira kalba su savitu akcentu, žodynu, ar gal net skirtinga gramatika. Kiti variantai - daugiakalbystė, sintetinės arba senovinės kalbos, arba vienos iš Europos kalbų dominavimas - manau yra prastesni, bet jei kam įdomu, galim pakalbėti ir apie juos (ne, Esperanto kalbos šį kartą nesiūlysiu
)Ir dabar pasaulyje yra keletas valstybių, kurios yra kitų valstybių viduje, tai čia nieko dramatiškai naujo. Jei tos valstybės bus draugiškos, te sau toliau gyvena, prekiauja ir bendrauja su ta naująja Super Europa, kaip dabar tai daro su Europos sąjungos šalimis. O jei nebus draugiškos.. nu tada jau too bad - taip jau joms nepasisekė, kad tapo apsuptos priešų, tegul ieško kaip susitaikyti.
Daug kas dešinėje yra prieš ES plėtrą tiek geografine, tiek augančios įtakos prasme, ir jie turi gerų argumentų. Bet jie pagrinde yra nukreipti prieš dabartinės ES vadovybės politiką pvz. žemės ūkio, migracijos ir kitais klausimais. Nepamenu, kad būčiau girdėjęs rimtesnių kalbų prieš pačią vieningos Europos idėją.
O kokios, Viliau, prielaidos, tavo manymu, įgalintų tokio projekto įsigyvendinimą? Čia greičiausiai reikėtų kokio pakankamai rimto šalies vadovo/lyderio (pvz., iš kokios Vokietijos ar Prancūzijos), kuris gebėtų sugeneruoti stiprią idėją ir turėtų kažkokių resursų bei palaikymo jos prastūmimui ir įgyvendinimui. Koks nors aktyvus ir rezultatyvus dealmakeris. Spėju, kad maždaug panašia kryptimi dalykus matai? Ar klystu? Tačiau tiek iš Vokietijos tiek iš Prancūzijos kol kas kaip ir sunku tikėtis bent kiek panašių lyderių?
Paskutinį kartą kažkoks judesys į šitą pusę buvo nesėkmingas bandymas priimti ES Konstituciją 2005-ais metais, kuri buvo atmesta Olandijos ir Prancūzijos referendumuose. Paskui ženkliai apkarpyta tos konstitucijos versija, pavadinta "Lisabonos sutartimi", buvo priimta be referendumų. Dabar jau praėjo nemažai laiko, tai gal būtų galima vėl pabandyti kažką panašaus.. Bet bijau, kad ES integracija nuo to laiko netapo labiau populiari, tai visai tikėtina, kad toks bandymas susivienyti per biurokratiją žlugtų net greičiau, nei aną kartą.
Turbūt neišvengiama, kad stresiniais permainų ir chaoso laikais žmonės būna labiau linkę ieškoti vieno charizmatiško vado, tai gali taip nutikti ir su šiuo projektu. Tik, jei dėl manęs, tai gal geriau, kad tas stiprus lyderis nebūtų iš AustrijosSvetimas wrote: ↑2024-11-19 19:15Čia greičiausiai reikėtų kokio pakankamai rimto šalies vadovo/lyderio (pvz., iš kokios Vokietijos ar Prancūzijos), kuris gebėtų sugeneruoti stiprią idėją ir turėtų kažkokių resursų bei palaikymo jos prastūmimui ir įgyvendinimui. Koks nors aktyvus ir rezultatyvus dealmakeris. Spėju, kad maždaug panašia kryptimi dalykus matai? Ar klystu? Tačiau tiek iš Vokietijos tiek iš Prancūzijos kol kas kaip ir sunku tikėtis bent kiek panašių lyderių?
Nu tai va, aš - kaip visai neskleidžiantis propagandos žmogus - ir sakau, kad velnią kam rūpi, ko norėtų Putinas. Jei jis būtų turėjęs bent kiek tikrų istorijos žinių (o ne tų, kurias sukurpė jo klapčiukai) - gal būtų ir pats susipratęs, kad jau kam kam, o Rusijai, tai tikrai nėra naudinga žadinti giliai įmigusį Euro-drakoną.. Bet dabar jau turbūt per vėlu dainuoti lopšines.Svetimas wrote: ↑2024-11-19 19:15Beje, putleris kartu su putleryno propaganda labai mėgsta svaigti apie "daugiapolį pasaulį". Bet įtariu jam labai smarkiai nepatiktų, jei Europa pataptų koks naujas bent kiek stipresnis ir ryškesnis polis. Iš dalies gal net kiek ir paaiškina nemenką sklaidą propagandinių naratyvų, kurie įvairiais būdais bando neigiamoj šviesoj pateikti ES. Net spėčiau, kad didelė dalis skaldančių propagandinių ar pan. resursų yra sutelkta konkrečiai prieš minėtas didžiąsias ES šalis ar į jas.
Saugumo klausimai, pavyzdžiui Lietuvoje (kuri yra arčiau rizikingesnio "pakraščio"), dažniausiai vertinami NATO kontekste. Kurioje vietoje čia būtų Europos super-valstybės privalumas?Vilius wrote: ↑2024-11-19 21:50Istoriškai žiūrint, didelės naujos šalys paprastai susikuria po karų, revoliucijų, arba bent kaip atsakas į rimtą tokių įvykių grėsmę. Revoliucija ar vidinis karas tarp Europos šalių nėra nei labai tikėtini, nei pageidautini scenarijai - tai lieka išorinė grėsmė.. Kurios toli ieškoti nereikia - kaip sykis viena tokia didelė valstybė rytuose turi augantį apetitą agresijai. Jei dar pridėtume politines permainas kitoje Atlanto pusėje, dėl kurių europiečiai būtų priversti nuo Rusijos gintis patys.. Ir manau, jau turėtume visai rimtą psichologinį impulsą burtis į glaudesnę ir stipresnę sąjungą.
Moteris turbūt būtų mažai tikėtina. Vienoje gan senokoje specifinėje apžvalgoje apie politinius lyderius mačiau, kad nemaža dalis žmonių vis dar pusiau nesąmoningai (greičiausiai dėl kokių tolimų savo biologinių šaknų) nusilaužia ant stambių ar dėl kažkokių pasąmoninių priežasčių pakankamai įtaigiai atrodančių patinų ir labiau yra linkę juos palaikyti.
Putlerį paminėjau, nes man atrodo jog tu labai smarkiai nuvertini jo klapčiukų propagandos įtaką įvairioms manipuliacijoms bei skirtingų interesų grupių priešinimui ir skaldymui.Vilius wrote: ↑2024-11-19 21:50Nu tai va, aš - kaip visai neskleidžiantis propagandos žmogus - ir sakau, kad velnią kam rūpi, ko norėtų Putinas.Svetimas wrote: ↑2024-11-19 19:15Beje, putleris kartu su putleryno propaganda labai mėgsta svaigti apie "daugiapolį pasaulį". Bet įtariu jam labai smarkiai nepatiktų, jei Europa pataptų koks naujas bent kiek stipresnis ir ryškesnis polis. Iš dalies gal net kiek ir paaiškina nemenką sklaidą propagandinių naratyvų, kurie įvairiais būdais bando neigiamoj šviesoj pateikti ES. Net spėčiau, kad didelė dalis skaldančių propagandinių ar pan. resursų yra sutelkta konkrečiai prieš minėtas didžiąsias ES šalis ar į jas.
Čia gal kartais netyčia iš kokio konkretaus filmo šita tavo asociacija? Smalsu.
Pagrindinis privalumas yra tame, kad Europa taptų mažiau priklausoma nuo JAV tiek politine, tiek ekonomine, tiek ir karine prasme. Trampas niekada neslėpė savo pažiūrų į užsienio partnerius - jis juos mato geriausiu atveju kaip melžiamas karves, iš kurių bandys išspausti kiekvieną kapeiką, kad kažkaip užlopytų savo ekonomikos skyles. Plius, jo pagrindinis dėmesys - bent jau kadencijos pradžioje - atrodo bus sutelktas pagrinde į vidaus reikalus: "pelkių" melioracijas, migrantų deportavimą, gal dar nusikalstamumo pažabojimą ir panašius reikalus. Tai vargu ar iš jo sulauksim daug meilės šitoje Atlanto pusėje.. Kas iš tiesų yra puiki proga ir europiečiams susitelkti į savo reikalus - pvz. pradedant nuo didesnės integracijos gynybos srityje.
Kažin, ar tas klausimas spręsis Lietuvoje.. O jei likusioje Europoje bus rimtesnis judesys link susitelkimo, tai lietuviams teks rinktis tarp tapimo viena iš Federacinės Europos žemių.. arba antra Baltarusija. Nemanau, kad tai yra sunkus sprendimas.
Tai aišku, kad tokio masto permainos niekada nepraeina be komplikacijų - su kuriomis tenka dealinti tiesiog improvizuojant pakeliui. Bet yra ir proga apsivalyti nuo visokių pasenusių kvailų idėjų, ir paieškoti naujų.Svetimas wrote: ↑2024-11-20 19:59Svarbiau kokios realios aplinkybės ar pan. susiklostys. Istorija taip pat rodo, kad jei didelės masės žmonių staiga pakankamai masiškai užsikrečia kokia idėja, tai ta idėja savo realizacijoje paprastai nebūna itin naudinga ir gera. Nors yra gal ir įvairių išimčių. Pvz., Thomas Paine JAV nepriklausomybės karo fone prasiplatinusios idėjos ar pan.
Dabar jau nebenuvertinu - aiškiai matau, kiek baimės ir dvejonių jis pasėjo tavo dūšioje. Net į Europos ateitį (ar bent jau į čia aptarinėjamą jos versiją) tu žiūri per kažkokią keistą "O ką pasakys Vladimiras Nuodytojas?" prizmę.
Taip staigiai nesugalvoju konkretaus filmo, bet tikrai ne kartą esu matęs tokią sceną. Gal didesni sidabrinio ekrano žinovai ką nors pasufleruos..
Nesupratai. Čia kaip tik argumentas stipresnės ir kryptingiau veikiančios Europos naudai, nes putleriui šis scenarijus pjautųsi su jo tikslais.
Matai, koks aš kupinas siurprizų