Svetimas wrote: ↑2019-09-07 16:50
"Rytas Aušta"
Vaikystėje/paauglystėja Dž. Londonas buvo vienas iš mėgstamiausių rašytojų. Iš šiandienos perspektyvos ir kiek pamenu, ko gero geresni nei romanai yra jo apsakymai, pagrinde apie šiaurę, bet yra apie boksą ir kitų temų. Savo laiku įspūdį paliko „Meksikietis“ (lygtai atskira knygelė buvo), o iš apsakymų knygos „Baltoji tyla“ pamenu tik „Sukurti laužą“ - pirmasis apie boksą, o "laužas" įvarė baimės dėl įtikinamai parodytos mirties, ir bendraamžiams rekomenduodavau kaip siaubo
apsakymą. Romanai, kad ir „Rytas Aušta“, manau vyresniam amžiuje gali ir būt įdomūs bendro išsilavinimo prasme, o pats lengviausias yra „Smokas Belju”. Su kuo palyginti nežinau, indėnų pas Londoną praktiškai nėra, panašu, kad vienintelis tai šen, tai ten pasirodantis epizodinis personažas yra tik Sitka Čarlis, pvz., lenktynėse Smokui parūpinęs malamutų kinkinį (tą pamenu). Dž. Londonas puikus jaunimui, vyrukams, o suaugusiems gal priimtinesnis kaip publicistas, o gal kaip proletarinis rašytojas : kažkokiame detektyviniame filme nudėto profsąjungos veikėjo literatūrinis skonis apibūdintas taip – jis skaitė tik M. Gorkį ir Dž. Londoną. Mūsuose jo knygos buvo apie šiaurę, nu dar apie boksą, jūrą, šunis/vilkusir pan., bet pamenu vienos nematytos pavadinimą - „Geležinė pėda“, vat čia greičiausiai proletariatas ir yra pagrindinis veikėjas. O "Martinas Idenas" gavosi kaip autobiografija, greičiausiai parašytas jau subrendus, kai pagalvojama ir apie išėjimą - knygoje nusižudymo būdas tikrai originalus. Knyga labai patiko. Dabar tik sentimentai, o grožinės literatūros kuo toliau, tuo mažiau...