Sveiki po pertraukos.
Liucipher:
Pasitikslinsiu, tai jei mes neinam lėtai žudytis į barą, esam pseudo skeptikai?
Vajezus:
Dar vienas žaidimas terminais. Kas tas "tikrasis skeptikas"?
Ką norėjau pasakyti:
Skeptikas filosofine prasme (absoliutus skeptikas) abejoja viskuo, jis sako: "Nieko apie nieką konkretaus negalima pasakyti". Arba dar blogiau: "Neaišku, ar ką nors apie ką nors galima pasakyti". Tai yra, pasaulis nepažinus. Filosofinis skeptikas mokslininku būti negali - stengtis kažką sužinoti, ar net išvis kažką veikti nėra jokios prasmės.
Mokslinis skeptikas nėra joks skeptikas (na gerai - neabsoliutus skeptikas). Jis abejoja viskuo, tik ne savo darbo įrankiu - logika - ir savo darbo objektu - pasaulio tvarka. Fizikas neabejoja, kad logika veikia ir kad logiškai suformuluotos išvados turi prasmę. Taip pat jis neabejoja, kad pasaulis turi tvarką - algoritmą, kurio veikimą jis stengiasi suprasti. Fizika yra pasaulio reverse-engineering'as, pasaulio softo dekompiliacija. (Fizika nagrinėja ne pačią materiją, o jos savybes, o tai jau softas, ne materija.)
Taigi, mokslo prasmė yra logika (Dievas) ir pasaulio tvarka - projektas (irgi Dievas). Mokslininkų-ateistų nenuoseklumas yra tas, kad jie neigia savo darbo instrumentą ir tyrinėjimo objektą.
Liucipher:
Arba susikuriat iliuziją, kad viskas aišku ar tai klaidingą isitikinimą.
Vienintelis iliuziškumo ar teisingumo kriterijus - kuris įvaizdis geriau atitinka stebėjimo rezultatus. Materija ir materializmas - lygiai tokia pati iliuzija ar įsitikinimas.
Svetimas:
O savaime besiorganizuotys reiškiniai taip pat yra kūrybos apraiškos?
O dėl kūrybiškumo, tau neatrodo, kad tai subjektyvus (priklausantis nuo interpretacijų) dalykas?
Ne visai taip, kad negyvas pasaulis būtų kažkoks kūrybiškas. Kūrybiškumas - aktyvaus proto veikla laike. Negyvo pasaulio protas yra pasyvus. Tiesiog žmonių kūrybiškumas geriau įsipaišo į idealistinį pasaulio įvaizdį - pirmiau idėja, projektas, tik po to materija, realizacija. (Pirmiau - ne laiko, o prioriteto, svarbumo prasme). Kristalų augimas yra ne tai kad kūrybiškas, bet sąlygotas protingos iš anksto pasaulyje esančios tvarkos.
Ar gali duoti kokį nors nekūrybiškumo pavyzdį?
Galiu duoti netvarkingumo (mažesnio tvarkingumo) pavyzdį: visi elektronai ir protonai skirtingų masių ir skirtingų krūvių. Jokia chemija, jokie kristalai ir jokia gyvybė tokiam pasaulyje neatsirastų. Nors tai tikrai nėra absoliutus netvarkingumas - tai kad tie elektronai-protonai iš vis yra - jau šis tas.
buvimas/nebuvimas jau nėra pasaulio vidinė savybė, o pasaulio kaip meta-daikto meta-pasaulyje.
Kokiu pagrindu kalbi apie tą meta-kažką?
Loginės indukcijos pagrindu. Tai, kad daiktas didelis, žalias, taškuotas - savybės, išplaukiančios iš paties daikto. Daikto buvimas/nebuvimas nėra daikto savybė, tai jau savybė erdvės, aplinkos, kurioje tie daiktai atsiranda arba dingsta. Daiktų buvimas erdvėje - daikto taškuotumo analogija, erdvės "daiktuotumas". "Nebuvimo" savybės negalima priskirti jokiam konkrečiam daiktui. Iškart kiltų klausimas - kuriam daiktui? Jo gi nėra.
Taigi, jeigu konstatuojam faktą, kad pasaulis yra, tai pilnai galim kalbėti ir apie jo buvimo aplinką - kur jis yra.
Dievo buvimo klausimą galima performuluoti paprasčiau - ar matematika (t.y., bent jos dalis) yra objektyviai pasaulyje ar tik mokslininkų galvose?
Per daug abstraktus ir platus klausimas, kad galima būtų vienareikšmiškai atsakyti.
Atsakyti ir nebūtina, nors nėra tokio klausimo, į kurį nesinorėtų rasti atsakymo. Tai bent jau galima pasvarstyti visus "už" ir "prieš". Klausimas abstraktus, bet tikrai konkretus ir neplatus. "Taip" arba "ne".