Ateonas wrote:Dėsniais laikau idėjas, kurias sukuria žmonės, bandydami aprašyti stebimus reiškinius.
Tai, ką sukuria žmonės, vadiname
teorijomis. Teorijos geriau ar blogiau aiškina
dėsnius, objektyviai esančius gamtoje (toks truputį papildymas prie to, ką sakė Juozas). Teorijos - subjektyvūs objektyvių dėsnių atspindžiai žmogaus sąmonėje. O
reiškiniai ar eksperimentai yra materialios tų dėsnių realizacijos - tai, per ką stebime dėsnių veikimą. Taip turėtų būti pagal dualistinį supratimą.
Taigi dėsniai ir reiškiniai man yra labai skirtingi dalykai.
Supratau. Tada irgi toks beveik dualizmas? Tiktai tau dėsniai tokie dirbtinai žmonių sukurti, taigi, objektyviai kaip ir neegzistuojantys, ar ne?
tavo žinutės tiesiog persmelktos visokių minčių apie kažkokį protaujantį Kūrėją.
Ne, nepersmelktos. Jau sakiau - apie Dievą-kūrėją, t.y., Dievą-asmenį supratimo kol kas neturiu. Asmenybė yra aktyvus protas, valingas proto veikimas
laike. O kokia gali būti kalba apie veikimą laike, jeigu to laiko dar nėra, jis dar "nesukurtas"? Apie meta-laiką ir meta-pasaulį jokių duomenų neturim, todėl kažką apie tai samprotauti nors, aišku, ir galima, ir įdomu, bet tai būtų gryna spekuliacija. Man pasaulis protingas pasyviai, toks protingai sukonstruotas. Kaip, pavyzdžiui, žiūrėdami į garvežį, nusprendžiam, kad jis tiesiog protingai sukonstruotas, o apie to garvežio konstruktorių tuo metu galim visai ir nesusimąstyti. (Čia atsakymas ir Svetimam, ir Singuliarui, apie tai, kas "užsukta" ir "nutylėta".)
Singuliaras wrote:
Tik du variantai - antgamtinis (importuoti protą iš "supergamtos", metapasaulio), arba gamtinis - protas kaip galimybė pasaulyje egzistavo visada, tik nebuvo sąlygų jam pasireikšti.
Užslėpta, bet vis tiek akivaizdi apeliacija į "anapus". Ypač tais atvejais, kai kalbama apie dar nežinomus, dar nesuformuluotus dėsnius ar veiksnius.
Na tai aš čia kaip tik ir noriu pasakyti, kad būtent materializmas (dėsnių atsiradimas pagal pareikalavimą iš nežina kur) yra antgamtinė pažiūra. Idealizmas - gamtinė: dėsniai yra pasaulyje objektyviai nuo pat pradžios, kaip viena iš dualistinio modelio komponenčių.
Bitininkas wrote:
Dialektinis materializmas su savo begalybėmis, energijos tvermės dėsniu, materijos beperstojiniu keitimusi, dėsniu keitimusi <...> paaiškina Visatos taisyklę keistis ir nebūti vienoje pozoje.
Dialektika - tai dialektika. Priešybių vienybė, neigimo neigimas, kokybė per kiekybę, bla-bla, klasių kova
- tinka, tebūnie. Na bet esmė juk tada ir yra ne materija, o būtent
dialektika - dėsnis, egzistuojantis pasaulyje visur ir visada - objektyvus ir absoliutus. Ir ką - tai vis dar materializmas?
Tai kaip abiogenezė - gyvas atsiranda iš negyvo. Nors iš esmes tai tik sudetingesnis negyvas.
Taip, pasaulis vientisas. Žiūrint iš kurio galo žiūrėsi. Iš vieno - visas negyvas ir neprotingas, iš kito - ir gyvas, ir protingas. Tiktai jeigu protą ir gyvybę laikyti tiesiog negyvo pasaulio "išsidirbinėjimu", sudėtingesniu negyvos materijos variantu, tai iškyla problema su sąvokomis - kažką tame pasaulyje juk vis tiek vadiname "gyvu" ar "protingu", pagal kažkokius, gal ir nevisai aiškius, bet kriterijus? Be to, sistemos sudėtingumą juk vertiname pagal sudėtingiausią jos komponentą?