Skeptikų / skeptikių forumas

Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?

Svetimas wrote:Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.

Duokite visą abėcėlę ir tablečių nuo godumo. Daugiau!

Svetimas wrote:Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?

Manau del to, kad zmones is prigimties yra linke siekti kazkokiu tikslu. O pasiekus A, reikia naujo tikslo,- tai gali buti ir B ir C ir visoks velnias

Svetimas wrote:Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?

paturejes A nesupranta , kad tobulumas yra tiek minusai tiek pliusai, tada galvoja reikia gauti B, gal tas B netures minusu, paskui prasideda C, D, E, F, G, H....

'viltis mirsta paskutine'

Svetimas wrote:Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?

Evoliucija. Homo sapiens neanderthalensis turėjo sau A ir ramiai gyveno, gi atėjęs Homo sapiens turėjo B, bet neturėjo A, ko pasekoje iš pykčio davė pirmajam su kuoka per galvą, ko gi išdavoje pirmasis ėmė ir išnyko, o antrasis ištarpo.

Aš dažnai sakau - Nėra taip blogai, kaip tau atrodo, jog yra; tiesiog nėra taip gerai, kaip manai, jog galėtų būti. Jei tai apmąstoma įjungus racionalumo režimą, tai dauguma atvejų apetito didėjimas bevalgant pažabojamas, nesujaukiant ambicijų siekti to, ko nori

Žmonėms tai įkoduota į smegenis. Galima teigti, kad tokios savybės turėjimas, senovėje padėjo hominidams išgyventi ir perduoti savo genus kitoms kartoms. Daugybės dabar esančių emocinių apraiškų kilmė iš mūsų protėvių gyvenimo.

Tiesiog laikui bėgant žmonėms viskas nusibosta. Jei jie neturi A, tai A atrodo nuostabus dalykas. Ką tik gavę A, žmonės juo dar džiaugiasi, bet po kurio laiko prie to pripranta ir A turėjimas jiems ima atrodyti savaime suprantamas. Tada ir norisi siekti ko nors naujo.
Kuo lengviau kas nors yra pasiekiama, tuo greičiau tai nusibosta.

Psichologai aiškintų taip:
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.

D3monas wrote:Psichologai aiškintų taip:
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.

Hmm... Šito dalyko žinojimas kartais padėtų išvengti bereikalingo blaškymosi.

Svetimas wrote:

D3monas wrote:Psichologai aiškintų taip:
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.

Hmm... Šito dalyko žinojimas kartais padėtų išvengti bereikalingo blaškymosi.

Tik švietimas gali išgelbėti pasaulį.