Svetimas wrote:Su kuo aš susitariau arba kokia galia man primetė žinojimą, kad pieštukas mano kambaryje nukrito ant grindų? Ką man dar reikia įrodyti ir pagrįsti šitoj vietoj? Kad pieštukas tikrai nukrito, o ne man prisisapnavo?
Tu mane jau pradedi užknisti. Tikiuosi, kad šio paaiškinimo pakaks. Jei tu kaip subjektas gali empiriškai patikrinti, kad pieštukas tavo kambaryje nukrito ant grindų, tai dar nereiškia, kad kažkas tavimi patikės, jei to negalės pats patikrinti. Galbūt kai tu matysi tą pieštuką - kiti jo nematys. Būtent tada bus pradėta spręsti ar pieštukas egzistuoja platesniu lygiu, kuris apims ne tik tavo pojūčius ir nuomonę, bet ir kitus asmenis, kurie gali turėti visai kitokius pojūčius ir nuomonę. Visai įmanoma, kad tavo matytas pieštukas buvo tik haliucinacija. Metafizinis klausimas dėl bet kokios būties egzistavimo čia jau bus už logikos ir empirizmo ribų, nes logikoje galioja regreso argumentas, o empirizmas pats savaime mums nieko nepasako apie tai kas yra, o kas nėra. Pojūčiai turi būti racionalizuoti tam, kad galėtume apie juos kažką spręsti. Patys tiesioginiai pojūčiai niekaip negali mums savaime reikšti, kad jie atspindi kažką tikrovėje. Šitas klausimas yra beprasmis.
Kai žinojimas įžengia į visuomenę, jis visada įgauna susimaišymą su galia, nes dauguma juk gali nepamatyti jokio pieštuko, palaikyti tave ligoniu ir uždaryti psichiatrinėje. Įmanoma, kad pieštukas egzistuoja, bet tai nereiškia, kad visi jį matys, ar galės paliesti. Šitame pavyzdyje aiškiai matosi kaip žinojimui yra reikalingas susitarimas su kitais, arba prievartos panaudojimas bandant mums primesti kažkokį žinojimą apie tai kas yra ir kas nėra. Tai ypač akivaizdu diskurse, nes išeiti už jo ribų nėra įmanoma. Žodžiai mus verčia elgtis kitaip, negu elgtumėmės be jų panaudojimo. Tikrovės suvokimas ir žinojimas mus veda keliu kuriame darome sprendimus paremtus žinojimu, kurį mums suformavo dominuojantis diskursas. Autentiškus pojūčius tyrinėja fenomenologija, o ne pozityvizmas. Pozityvizmas tai būdas manipuliuoti žodžių žaismu ir asociacijomis tam, kad pasiekti konkrečius moralinius tikslus. Kai žinojimas yra kolektyvinis mes turime kalbėti apie tai kokiu būdu visi žmonės susitaria dėl žinojimo. Pastebėjau, kad susitarimai dėl žinojimo yra retas atvejis, dažniausiai panaudojama prievarta. Tai neatsiejama.
Nežinau kas yra ta tikroji tiesa. Tačiau idėjos ir fenomeno palyginimas man pasako, kaip idėja atitinka empirinį fenomeną. Ir tas atitikimas/neatitikimas man labai patinka, nes pagal šį kriterijų atrinktos idėjos labai palenvina mano gyvenimą Matricoje. Tai, kad tu man pasakysi, jog šis atitikimas/neatitikimas yra kažkoks netikras, man nepakeis to, ką aš su jo pagalba nuveikiu Matricoje. Ar gali man pasiūlyti alternatyvą?
Tu mane jau užpisai. Aš tau sakau, kad nėra jokios galimybės remiantis racionaliu protavimu (logika) pagrįsti išankstinės prielaidos, kad idėjos turi atitikti empirinius fenomenus, kad būti prasmingomis. Tą patį puikiausiai galime daryti ir su empiriniais fenomenais - jei jie neatitinka mūsų idėjų, tai juos tiesiog atmetam kaip neteisingus. Čia yra klausimas už logikos ir empirizmo ribų, kuris yra grynai metafizinis, nes nori išsiaiškinti kas yra, o kas nėra. Platonas sakytų, kad iš tikrųjų yra tik idėjų/formų pasaulis, o empirinė tikrovė yra tik šešėlinis pasaulis, kuris nėra tikras. Nietzsche sakytų, kad Platonas yra tikro gyvenimo ir tikrovės niekintojas, nes nuvertina empirinius fenomenus kaip idėjų/formų iškreiptus šešėlius, kurie nieko iš esmės nereiškia. Tokie klausimai yra už bet kokio verifikavimo, ar falsifikabilumo ribų, nes jie nėra racionalūs, jie kalba apie estetinį pasaulio tikrovės suvokimą. Metafizika neturi jokios prasmės pagal loginį pozityvizmą, todėl kalbėti apie tai kas yra tai tik laiko gaišimas, arba kaip pasakytų Nietzsche - meninė realybės estetizavimo išraiška.
Iš dalies sutinku. Bet aš nenorėčiau derinti pasaulio prie kvailų idėjų, nes ir taip prisižiūriu pernelyg daug tokių nevykusių ir nesėkmingų bandymų.
Atsiprašau, bet tu neišvengiamai tą darai bet kokiu atveju, todėl net neverta apie tai kalbėti. Tai ypač akivaizdu politikoje, bet tu esi kaip mikropolitinė visata, kuri irgi turi daug sprendimų moraliniams klausimams.
Aš pripažįstų kalbos problemas ir pritariu, kad kalbos, komunikavimo netobulumas mums sukelia daug problemų.
Mes puikiausiai veikiame su visomis mūsų kalbos problemomis. Kalbos prasmė yra jos panaudojime, nes kalba yra gyvenimo forma.
Faktas, kad prie tam tikrų sąlygų kamuolys pralindo pro skylę, pagrindžia, kad jis pralindo. Man nereikia įrodinėti, kad pieštukas nukrito ant grindų, jei jis nukrito. Ir rėmimasis tokiais faktais nėra begging the question loginė klaida.
Mąstai teisingai, bet turi išankstines nepagrįstas prielaidas kokiu būdu atrandama tiesa apie realybę, taip pat turi išankstines nepagrįstas prielaidas, kad pieštukas, grindys ir sąveika tarp jų - nukritimas yra tiesa. Tu iš anksto įsitikinęs, kad visa tai yra. Tu iš anksto turi prielaidas kurių neįmanoma racionaliai pagrįsti. Neįmanoma užtikrintai kažką žinoti, bet kokia prielaida yra prasmingai lygi kitai, nes neįmanoma logiškai demonstruoti kaip viena yra prastesnė už kitą. Neįmanoma žinoti ties kuria reikia sustoti kažką pagrindžiant. Galima tikėti kuo tik nori, galima netikėti kuo tik nori. Logika ir empirizmas nieko apie to tikrumą negali pasakyti, tuo tiesiog reikia tikėti.
Pamatysi, kad prieštara dažniausiai atsiranda dėl kalbinių dalykų: nekorektiškų ir grubių apibendrinimų, prasminių lygių painiojimo, dėl prieštaringos kalbinės situacijos, kurios gyvai niekuomet nepavyktų pamatyti ar įgyvendinti ir pan.
Būdamas sofistu puikiausiai išmanau prieštaras ir kalbines situacijas kai mes tuo pačiu žodžiu tame pačiame sakinyje turime omenyje du skirtingus dalykus. Tik jei empirizmas vienu ir kitu atveju iš tikrųjų reiškia kažką skirtingo - mes galime kalbėti apie loginę prasmę. Čia gaunasi panašiai kaip su mano nagrinėta tolerancijos sąvoką, kai sako, kad reikia netoleruoti netolerancijos kas reikštų, jog reikia netoleruoti netolerancijos netoleracijai (absurdas). Tik jei pamatysime, kad žodis "tolerancija" čia turi dvi skirtingas prasmes, mes galime išvengti prieštaros ir suteikti teiginiui kažkokią prasmę. Aišku, su "tolerancija" kyla problema, nes ji į nieką realybėje nenurodo, todėl ir yra transcendentali empirizmui. Pagal pozityvizmą tokie žodžiai neturi absoliučiai jokios prasmės. Tiesa, aš pasakyčiau, kad prasmė neturi prasmės tokiu atveju. Čia ateina vėlyvasis Vitgenšteinas "nustumdamas savo kopėčias" ir pasako, kad žodžio prasmė yra jo panaudojime. Ties tuo ir apsistokime.