mingis wrote:Kas tas yr? Gal turi kokią nuorodą?
Indukcijos problema kosmologijoje reiškia, kad mes negalime spręsti apie Visatą ir jos dėsnius stebint tik dalį pačios Visatos ir nežinant kokio dydžio ji yra. Mes negalime stebėti visos Visatos, todėl galime spręsti tik apie mažą jos dalį, kurią sugebame stebėti savo pojūčiais. Visa kita būtų klaidingas apibendrinimas, kuris nebūtinai sutaptų su tuo kas iš tikrųjų egzistuoja, nes mes negalime žinoti kokie yra visos Visatos dėsniai, negalime jos visos stebėti ir tuo labiau nežinome ar viską kas yra stebime čia kur esame. Būtent todėl nėra jokio pagrindo fantazuoti apie Visatos pradžią, pradinę priežastį ir kitas nesąmones, kurios yra už bet kokio pažinimo ribų, o ypač empirinio. Tai, kad šaukštas krenta ant žemės kai jį paleidi nereiškia, kad jis ir toliau tą darys. Netgi paleidus jį 1000 kartų, negalėsime būti tikri tuo, kad jis nukris ir 1001 kartą. Tą visada dar reikia pademonstruoti. Indukcija yra begalinis klaidingas apibendrinimas, kai iš dalies sprendžiama apie visumą.
Sutinku, tik man artimesnis deistinis modelis.
Man neatrodo būtina, kad viskas turėtų savo pradinę priežastį. Aš tikiu Nietzsche's amžinojo sugrįžimo kosmologija, kuri sako, kad viskas kas yra kartojasi, bei iš niekur neprasideda ir niekur nesibaigia. Materija keičiasi, yra reliatyvi, jos suvokimas visada priklauso nuo subjekto pojūčių ir minčių visumos. Neįmanoma pasitraukti už savo suvokimo ribų ir viską pamatyti iš neutralios pozicijos, kurioje viską matytum būtent taip kaip yra. Esame pasmerkti matyti tik atrodymą, o ne daiktą koks jis yra ir gal net ne patį daiktą, o tik jausti pojūčius, kurie mums duoda suprasti, kad kažkoks daiktas turėtų būti. Neįmanoma išeiti už diskurso ribų ir viską aiškinti už kalbos ribų, kalba iškraipo netgi jau tą pačią subjektyvią informaciją, kurią turime iki tol, kol nepradedame bandyti jos apklijuoti žodžiais, kurie negali tiesiogiai atitikti realybės dėl savo polinkio nurodyti tik į save. Kalba dažniausiai nurodo tik į save, už kalbos ribų nieko nėra kas sutaptu su diskursu. Diskursas išsikreipia kai negalime žinoti ką kažkas kitas, negu mes turi omenyje kai kažką sako, ar rodo, nes į jo galvą neįmanoma įlįsti ir pamatyti ką konkrečiai jis norėjo pasakyti. Naudodami kalbą žmonės vengia suteikti jai reikšmę realybėje ir netgi kai stengiasi tą padaryti, jie nesugeba suprasti vienas kito (žr.
Beetle in a Box). Diskursas neturi nieko už savęs kas jį užbaigtų, ar pradėtų, jis nurodo į save ir sukelia lingvistinio ženklo žaismą. Žmonės yra valdomi būtent per kalbą ir žinojimo kūrimą.
Svetimas wrote:Tu ir vėl grimzti į abstrakcijas ir grubiai klijuoji etiketes.
Pats pradėjai su savo prakticizmu ir pragmatizmu, kuris nurodo į save dėl to, kad pats iš anksto paremtas nepagrįsta prielaida, kad empirizmas yra teisingas tiesios ieškojimo būdas. Šitas būdas įrodinėti empirizmo patikimumą yra kvailas, nes atsiremia į tokius argumentus kaip "čia viena ranka, čia kita ranka - išorinis pasaulis egzistuoja", arba "o, matai, juk lėktuvai tai skraido, be mokslo pasiekimų jų nebūtų". Aš kritikuoju būtent tokį ciklišką mąstymą, tikriausiai tu šios pozicijos neatstovauji.
Empirizmas nėra grindžiamas empirizmu. Empirizmas grindžiamas teorinių idėjų ir empirinių fenomenų palyginimu.
Teorinės idėjos jau pačios savaime gali būti tikros, arba netikros, kaip ir empiriniai fenomenai, kurie yra tik atrodymas. Nežinau kaip įmanoma atrasti tiesioginį ryšį tarp idėjos ir fenomeno, bei po to pradėti teigti, kad fenomenas yra kažkodėl tikrumo rodiklis. Galima puikiausiai užsiimti atvirkštiniu procesu, kai tikriname ar mūsų stebimi fenomenai atitinka idėjas ir jiems neatitikus mūsų idėjų skelbti, kad fenomenai yra netikri, nes neturi pagrindo idėjose. Visada galima pasirinkti kuo labiau tikėti: fenomenalizmu, ar idealizmu? Aš pasirenku fenomenalizmą dėl estetinių priežasčių, kiti pasirenka racionalizmą ir idealizmą kaip tikrovės matą, bet man ir toliau atrodo, kad nėra jokio eksternalaus pagrindo tikėti, kad šitą mąstymo sistemą galima kažkuo pagrįsti. Čia galioja begalinio regreso argumentas, kuris parodo, kad pagal logiką nėra
transcendentalinio signifikato, kuris galėtų būti laikomas geresniu už kitas prielaidas. Mes visada ir vėl galime reikalauti pagrindimo iki begalybės. Sustojimas ties kažkokia prielaida reiškia dogmatizmą, visa kita cikliškumą, arba begalybės problemą, kuri parodo, jog niekas negali būti išbaigtai racionaliai pagrįsta. Nėra jokio pagrindo kažkuo tikėti, arba netikėti. Galima tikėti ir netikėti kuo tik norime, logika čia bejėgė. Mes esame pasmerkti kažkuo tikėti be jokio pagrindimo, klausimas tik kas mums labiau patinka. Čia estetinis, o ne racionalus klausimas, todėl ir yra už logikos ribų. Vakarų filosofijoje paplitęs
logocentrizmas nuo senų senovės ieško
transcendentalinio signifikato - visko pamatinės prasmės ir tikslo, centro iš kurio viskas būtų išvedama. Toks mąstymas naikina kūrybinę skirtybės galią, kuri parodo suvokimo reliatyvumą.
Štai ką aš vadinu problema (cituoju save):
Problemą nusakau sekančiomis patyrimo ir samprotavimo fazėmis:
1. Jeigu tokie pozityvistai/klasikiniai pragmatistai kaip Sejanus (arba 7x) žiūri į lauką ir mato ten karvę, o aš ne, tai kaip mums empiriniu būdu nustatyti ar karvė egzistuoja? Remtis daugumos patirtimi, arba pasakojimais? Fenomenalistinis patyrimas yra subjektyvus (neįmanoma atsiriboti nuo savo perspektyvos ir išlipti už diskurso ribų). Tai ką mes matome iš tikrųjų yra tik sensibilia, t.y. tik fenomenologiškai prote atsirandantys fenomenai. Tokiu lygiu Realybė iš didžiosios raidės yra konstruojama konsensuso būdu, arba netgi prievarta. Iš esmės ji yra tik socialinė konstrukcija ir nieko daugiau, tik dominuojantis diskursas, episteminis Režimas.
2. Toliau seka stebimo fenomeno aprašymas ir moralinių asociacijų suteikimas kalbos pagalba (pvz. "geras stalas", "normalus vyras" ). Šitie žodžiai ir su jais einančios emocinės ir moralinės asociacijos yra subjektyvios (skirtingiems žmonėms žodžiai turi skirtingas asociacijas), dėl to dažnai kyla Deivido Hiūmo apibūdinta is-ought problema, kada iš faktų bandoma išvesti vertybes, arba jie laikomi vienu ir tuo pačiu dalyku. Kai mes fenomeną apdedame žodžiais, nebeįmanoma suprasti ar dar kalbame apie tą patį dalyką.
3. Čia prasideda semantika. Lingvistinis ženklo signifikantas (žodis) yra siejamas su jo signifikatu (prasme), bei turėtų nurodyti į empirinį referentą, pvz. karvę. Problema tame, kad suprasti kokia yra karvės esmė yra grynas laiko gaišimas, nes tu esmių galima prigalvoti kiek tik nori. Bandymas pasiekti Platono idėjų Pasaulį (kuris jam buvo pats tikriausias) yra sena klaida, daroma Vakarų filosofijoje - visa mūsų mąstysena remiasi į binarines opozicijas gėris/blogis, laisvė/nelaisvė ir kiekvienas ženklas pastoviai nurodo į kitą ženklą. Binarinėje opozicijoje pvz. Gėris turi mistinį pranašumą prieš priešingybę Blogis. Todėl Platonas ir tikėjo Dievu a.k.a. Tobula Gėrio Idėja, nors jos neįmanoma suvokti be priešingybės - Tobulos Blogio Idėjos.
Iš mano paaiškinimo akivaizdu, kad žinojimas niekada negali būti objektyvus, jis visada priklauso nuo subjekto, konsensuso, primesto prievarta žinojimo. Tai ką mes vadiname žinojimu yra paprasčiausias episteminis Režimas, kuris gali keistis priklausomai nuo istorinio periodo. Žinojimas visada kertasi su galia ir taip sudaro galią-žinojimą. Diskursas iškreipia bet kokius pojūčius ir idėjas iki neatpažįstamų nesąmonių lygio, kuriose vyrauja tik
valia siekti galios. Tai kas geneologiškai stovi už visko.
Pasaulį suprantame per ženklo išsiskaldymą:
1. Idėjų/formų pasaulis (signifikatai)
2. Tariami ir užrašomo žodžiai, gramatologijos pasaulis (signifikantai)
3. Empiriniai fenomenai stebimi pojūčiais. Fenomenalistinis pasaulis.
4. Hyperrealybė - visi bandymai atrasti ryšį tarp ankščiau išvardintų pasaulių, simuliuojant realybę per fenomenalizmo, arba racionalizmo privilegijavimą binarinėje opozicijoje, paliekant kalbą už žinojimo ribų ir nuvertinant ją kaip tik įrankį kitiems būdams mąstyti, bet negalint pabėgti nuo jos.
Binarinėje opozicijoje būtis/nebūtis yra privilegijuojama būtis, nors mes negalime suvokti kas yra yra be to kas nėra. Nėra nėra, todėl iš kur mes suvokiame kas yra yra? Iš to kas nėra, bet jei nėra nėra, tai kaip suprasti kas yra yra, jei yra apibrėžiama per savo priešingybę? Čia mums reikalingas kažkoks išorinis būdas pagrįsti mūsų metafizikai. Aš įrodau, kad nėra kuo tai pagrįsti, nes yra daug būdų spręsti apie realybę ir kalbėti apie ją. Nei vienas negali būti teisingesnis už kitą, jei kalba veikia, tai ji gali būti naudojama kam tik nori įvardinti, ar parodyti. Tas pats ir idėjų/pojūčių binarinėje opozicijoje.