Pasirodo jį nuvertino Sokratas, Platonos ir jų nuopisos, kurios šiko ant reliatyvizmo.
Jeigu pasigilintume kas buvo sofizmas, tai nustebtume, kad kaip ir postmodernizmas, bei ankstyvasis skepticizmas - jis irgi jau seniausiai laidojo racionalumą ir visą filosofiją:
Klasikinė Antikos filosofija (V – IV a. pr. Kr.)SOFIZMAS. Šiuo laikotarpiu yra pereinama nuo gamtos prie žmogaus problematikos. Principine nuostata tampa reliatyvizmas. Žymiausi sofizmo atstovai buvo: Protagoras, Gorgijas, Hipijas, Prodikas. Sofistai buvo mokytojai, skelbę aktualias to laikmečio problemas ir pažiūras. Jie mokė už pinigus ir dėl to buvo smerkiami. Sofizmas buvo ištobulinęs eristikos meną. PROTAGORAS (481-411 m. pr. Kr. ), kilęs iš Abderų, parašė veikalus „Poleminis traktatas apie tiesą ir būtį”, „Apie dievus”. Tyrimo objektu sofizme tampa žmogus, o kartu ir dialektika, retorika, politika, etika. Sofistai savo tyrimais siekė praktinių tikslų, mokslą suartino su praktiniais sugebėjimais. Jiems yra būdingas pragmatizmas. Svarbiausia tampa empirinis faktų stebėjimas, jų klasifikacija. Būdingi sofistiniai tiesos konceptai: teigė, kad tiesa yra pažįstama juslėmis (sensualizmas); nėra visuotinai galiojančių tiesų (reliatyvizmas); viena tiesa pranašesnė už kitą tik tiek, kiek ji yra naudinga (prakticizmas); tiesa yra sutartinis dalykas (konvencionalizmas). Sofistai buvo nusistatę negatyviai žinojimo atžvilgiu. Žinojimas, pagal juos nėra absoliutus ir teisingas, negalima pasitikėti žinojimu. Pagal Protagorą, mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu, o tą patį daiktą žmonės gali suvokti skirtingai: „Žmogus yra visų daiktų matas”. Bet koks pažinimas yra pasyvus – sąmonėje fiksuojami tik išorinių daiktų atspindžiai. Jei santykinis yra suvokimas, tai santykinė turi būti ir realybė (suvokinys yra tikrovės atspindys). „Visa, kas reiškiasi žmonėms, egzistuoja. Kadangi fenomenai yra įvairūs ir santykiniai, tai ir tikrovė yra įvairi ir santykinė. Materija gali įgyti įvairių ir skirtingų formų. Visi sprendimai apie tikrovę, nors ir kokie prieštaringi ir priešingi jie būtų, yra teisingi. Renkantis tarp dviejų „teisingų” teiginių, pirmumas yra atiduodamas tam, kuris yra naudingesnis. Tiesa yra naudinga. Tiesa yra ir konvencijos dalykas. Religijos, kalbos, teisės, etikos normos tėra tik bendri žmonių susitarimai. Susitarimas yra priešpastatomas prigimčiai – sutartos tiesos nebūtinai gali atitikti tai, kas yra gerai iš prigimties. Pvz., prigimtinė teisė gali būti suprantama kaip stipriųjų teisė (gerai yra tai, kas gerai yra stipresniajam).
Religinės sofistų idėjos buvo skeptinės. „Apie dievus negalime žinoti, nei kad jie yra, nei kad jų nėra; daugelis dalykų trukdo man tai žinoti, trukdo paties objekto neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas” (Protagoras).
Sofistai taip pat nagrinėjo ir estetikos problemas (pirmiausiai buvo nagrinėjamas poezijos menas). Buvo įvestos tokios estetikos sąvokos kaip mimesis, iliuzija, katarsis (apsivalymas). Apie poeziją buvo teigiama, kad ši: 1) nesukuria realių daiktų, o tik jų žodinius vaizdus -pamėgdžiojimus; 2) klausytojų sąmonėje ji sukelia iliuziją; 3) klausytojams sukelia jausmų proveržį, daro poveikį jausmams – katarsis, kuris teikia palengvėjimą, džiaugsmą.
http://www.patariu.lt/studijos/2009/01/ ... v-a-pr-kr/
Man šitos pažiūros yra labai artimos, kaip ir Nyčei, kuris buvo smarkiai įtakotas tiek sofistų, tiek skeptikų. Būtent todėl ir esu linkęs vadinti save sofistu, o ne postmodernistu. Šitas reiškinys senesnis už visą racionalumo kultą. Ryrų filosofijoje randame pvz. http://en.wikipedia.org/wiki/Zhuangzi