Kas mes esame?

[Lionginas]

Daiktų išsidėstymas erdvėje jau negali būti toj pačioj erdvėje įrašytas. Kur „egzistuoja“ faktas, kad atstumas tarp Vilniaus ir Kauno 100 km?

Ar išties manai, kad tai geras klausimas? Kuo, pavyzdžiui, jis geresnis už klausimą, "kur egzistuoja vardininkas, Ž ir televizijos programa"?

Tai, kad trikampis – atspari lankstymui figūra, o kvadratas – ne, nėra nei trikampio, nei kvadrato savybė, erdvės viduje tokios taisyklės irgi niekur nerasi. Tai yra „išorinė“ erdvės savybė.

Šiaip, smalsu - kodėl trikampis lankstymui atsparus, o kvadratas - ne? Kaip tu lankstytum kvadratą, kad jis išliktų kvadratu (o ne, pavyzdžiui, rombu)?

Kitas klausimas, rimtesnis. Tu kalbi apie Euklidinę geometriją, kaip "išorinės erdvės" savybę. Ar gali lygiai taip pat kalbėti ir apie kitas geometrijas, pavyzdžiui eliptinę geometriją? Pavyzdžiui, viena iš šios geometrijos aksiomų skelbia, kad jei taškas A nepriklauso tiesei L, tai per šį tašką neina jokia kita tiesė, lygiagreti L (Euklidinė geometrija teigia, kad eina viena ir tik viena). Ar ši konkreti geometrija ir jos aksiomos kur nors egzistuoja ta pačia prasme, kuria egzistuoja tavo pavyzdys apie trikampius ir kvadratus? Jei taip, tuomet turime problemą: kaip vienu ir tuo pačiu metu tavo minima "išorinė erdvė" gali turėti dvi viena kitai prieštaraujančias savybes? Jei ne, tai kita problema - kuo kokybiškai skiriasi Euklidinė ir eliptinė geometrijos, kad vieną mes galime laikyti "egzistuojančia kažkur", o kitos - ne? Ar tik tuo, kad viena yra intuityvesnė už kitą?

Na, tarkim, evoliucija veikia tokiu principu, kad vienam individui suvalgius resursą, kitas jo jau nebegali suvalgyt – žūsta. Išlieka tas, kuris spėja suvalgyt pirmas.
Kur tokia taisyklė materialiai užrašyta?

Štai čia ją ką tik materialiai ir užrašei.

Sakysi, tai akivaizdu savaime – bet toks tvirtinimas bus visiškai religinis dogmatinis. Nieko nėra akivaizdaus. Ir iš viso, kas pasakė, kad kažkas kažkur turėtų išlikti? O gal sakysi nėra tokios taisyklės – konkurencija kartais yra, o kartais jos nėra?

Tokie samprotavimai turi vieną problemą - tą patį klausimą gali užduoti ir tuo atveju, jei išliktų tik silpniausi. Arba išliktų pusė vienų, ir pusė kitų. Arba jei nebūtų stipresnių, visi būtų lygūs. Arba visi būtų skirtingi. Kokį faktą beužfiksuotum, visuomet galėsi užduoti klausimą - "kur tai užrašyta"? Atsakymas būtų toks, kad tai nėra užrašyta niekur, kol to pats neužrašai. Daug kartų užrašysi tą patį, ir turėsi tendenciją - tuomet galėsi ją pavadinti dėsniu ar taisykle. Taigi tavo taisyklės - viso labo tendencijos tame, ką tu užrašai. Jas sukūrei tu. Jos niekada netampa kažkur kitur užrašytomis taisyklėmis, pagal kurias veikia pasaulis, ir jeigu mėginsi bet kokį klausimą formuluoti tik iš tokios perspektyvos, tai liksi aklavietėje, nes pats klausimas yra blogas. Tendencijų priežastis kur kas efektyviau aiškintis moksliniu keliu.

[Lionginas]

Aristotelio dualizmas man priimtinesnis. Materialus pasaulis vertingas kaip nematerialių formų/idėjų veikimo poligonas. Hardas/softas. Kas „buvo“ „iš pradžių“? Na, gal vis dėlto softas.

Tas dualizmas priimtinas tik tol, kol žaidžiama paprastomis, patogiomis, gana popsinėmis idėjomis - daiktų formomis, gamtos dėsniais, skaičiais ir panašiai. Tačiau su idėjomis ar formomis pažaidus giliau, tas dualizmas gali pasirodyti gana absurdiškas. Pavyzdžių galima prisirinkti kad ir iš mokyklos kurso. Pavyzdžiui, kas būtent yra kvadratinė šankis iš minus vieno, ir kaip ji pasireiškia tame "veikimo poligone"? Tai čia kompleksiniai skaičiai, o apie įvairias alternatyvias geometrijas ar logikos rūšis net nekalbu. Arba paimkime gramatikos taisykles. Ar jos egzistuoja kur nors išoriškai, kaip ir visos kitos, ar yra kažkuo kitokios, ir egzistuoja tik mūsų galvose? Jei egzistuoja išoriškai, tai gal būtų galima jas kaip nors paveikti, kad nekeistų taip dažnai žodžių kirčiavimo, nes tiesą sakant aš jau ir nežinau, kaip teisingai kirčiuoti "jautiena" ar "negalia". Beje, o nešvankus užrašas ant mokyklos tuliko sienos irgi yra tų išorinių idėjų pasireiškimas šitame poligone?

Na ir t.t., galima gauti neblogą šitokio dualizmo satyrą. Viskas skamba gana protingai, kol operuojama klišėmis. Ir viskas juokinga, kai kalba pasisuka apie anapusybėje tūnančias ir šiapusybėje pasireiškiančias antrųjų ir trečiųjų kirčiuočių intrigėles bei antro galo juokelius. Tačiau iš tiesų tiek idėja apie 100km atstumą tarp Vilniaus ir Kauno, tiek ir idėja apie Žemės kraštą yra idėjos. Ar visoms idėjoms leidžiama egzistuoti anapusybėje ir lygiomis teisėmis reikštis šiapusybėje, ar tik toms, kurios skamba rimtai? Arba dar kitaip galima išvartyti. Kas nutiko, pavyzdžiui, Lamarko idėjoms, jo atrastoms taisyklėms? Ar jos nustojo egizstuoti, atradus evoliucijos teoriją? O gal, iki tol veikusios nepriekaištingai, staiga nustojo reikštis šiapusybėje? O gal tokių idėjų niekada nebuvo ir nėra?

[mingis]

Mano galva viskas elementaru – yra objektyvus dėsnis ir yra jo atspindys mūsų mąstyme – iliuzija, teorija, kalba. Teorijos – netobulos aproksimacijos, jos keičiasi, tobulėja vystantis pažinimui, dėsnis tuo tarpu visą laiką tas pats. Faktas yra tas, kad kažkas mūsų smegenyse tas iliuzijas sukėlė. Tikėtina, kad kalba atsirado, stebint (dėsningai) pasikartojančius aplinkos daiktus (daiktavardžiai) ir reiškinius (veiksmažodžiai). Jeigu pasaulis vis dėlto yra iš principo chaotiškas, tai 1) tas dėsningas iliuzijas sukėlė ne jis ir 2) toks pasaulis yra neįdomus, nes loginei mašinai, kokia yra mūsų smegenys, nelogiškas pasaulis paprasčiausiai negali būti suvokiamas. Toks modelis yra daug labiau religinis – tolygus teiginiui, kad mąstymas yra niekuo su pasauliu nesusijęs antgamtinis reiškinys. Nesiginčiju, kad chaotiška komponentė (drugelių efektai, kvantinis neapibrėžtumas) pasaulyje yra. Be jos pasaulis būtų mechaniškai deterministinis.

Minties šuolis yra tada, kad daroma lygybė tarp iliuzijų ir neegzistavimo. Taigi realybė ir susideda iš iliuzijų. Vat dabar aš turiu iliuziją, kad sėdžiu prie stalo ir maigau mygtukus, o ekrane atsiranda iliuzinės raidės. Ar tas yra realybė? Galit manęs paklausti – atsakysiu, kad taip. Va, tuoj vėl pamaigysiu, ir raidės vėl atsiras. Materialiame pasaulyje nėra nei erdvės, nei laiko, viskas yra fotonų veiklos sukelta iliuzija. Materialumas visiškai nereiškia realumo. Pati materija yra didžiausia iliuzija, pati tolimiausia abstrakcija, pasislėpusi už begalės signalo transformacijų visokiausiose sąveikose ir receptoriuose. O tuo tarpu ką galim betarpiškai konstatuoti egzistuojant – yra būtent siela, mąstymas (vėl Dekartas).

[Augustas]

Tendencijų priežastis kur kas efektyviau aiškintis moksliniu keliu.

Iš karto klausimas Jums, Lionginai. Kas yra mokslinis kelias? Ką konkretaus tas kelias nustato ar, tiksliau pasakius, išaiškina?

P.S. Už pliusą ačiū, Mingi. Tamstai irgi savo ruožtu pliusas nuo manęs už teisingas pastabas.

[Lionginas]

Mano galva viskas elementaru – yra objektyvus dėsnis ir yra jo atspindys mūsų mąstyme – iliuzija, teorija, kalba.

Kažkada žmonės žinojo tokį dėsnį, kad bet kokia liga pagydoma nuleidus kraują arba išvarius demonus. Ar tai irgi kokio nors objektyvaus dėsnio atspindys? Negi toks objektyvus dėsnis tikrai egzistuoja? O galbūt jis anksčiau atsispindėjo iškreiptai, o dabar atsispindi kaip nors geriau? Man rodos, čia gana absurdiška teorija.

Teorijos – netobulos aproksimacijos, jos keičiasi, tobulėja vystantis pažinimui, dėsnis tuo tarpu visą laiką tas pats. Faktas yra tas, kad kažkas mūsų smegenyse tas iliuzijas sukėlė. Tikėtina, kad kalba atsirado, stebint (dėsningai) pasikartojančius aplinkos daiktus (daiktavardžiai) ir reiškinius (veiksmažodžiai).

"Kalba atsirado"? Kaip tai nutiko? Žmonės stebėjo daiktus ir reiškinius šiapusybėje, o gramatika ir visokios kirčiuotės iš to atsirado anapusybėje? Vėl neišvengiamai prieinama prie absurdo. Ir kaip tai suderinama su tvirtinimu, kad dėsniai, taigi ir gramatikos taisyklės, tik atsispindi mūsų smegenyse, o egzistuoja kažkur kitur?

Jeigu pasaulis vis dėlto yra iš principo chaotiškas, tai 1) tas dėsningas iliuzijas sukėlė ne jis ir 2) toks pasaulis yra neįdomus, nes loginei mašinai, kokia yra mūsų smegenys, nelogiškas pasaulis paprasčiausiai negali būti suvokiamas. Toks modelis yra daug labiau religinis – tolygus teiginiui, kad mąstymas yra niekuo su pasauliu nesusijęs antgamtinis reiškinys. Nesiginčiju, kad chaotiška komponentė (drugelių efektai, kvantinis neapibrėžtumas) pasaulyje yra. Be jos pasaulis būtų mechaniškai deterministinis.

Argi yra tik dvi alternatyvos - visiškas chaosas arba absurdiška teorija apie anapusines idėjas? Yra gerokai daugiau variantų. Pavyzdžiui, monetos metimas. Mesk monetą vieną kartą, ir rezultatas bus nenuspėjamas, daugmaž atsitiktinis. Mesk tūkstantį kartų, ir rezultatas bus beveik deterministinis - 50/50. Iš esmės panašiai ir kvantinės tikimybės pasireiškia makro pasaulyje.

[Lionginas]

Iš karto klausimas Jums, Lionginai. Kas yra mokslinis kelias? Ką konkretaus tas kelias nustato ar, tiksliau pasakius, išaiškina?

Moksliniu keliu paaiškinama, kodėl kas nors vyksta, o taip pat nusakoma, kaip vyksta. Skirtumas nuo minėto idėjų ir materialaus pasaulio dualizmo yra toks, kad mokslinis kelias idėjas, kalbą, matematiką ir panašius dalykus lakio priemonėmis žinias perduoti ir aprašyti. Tuo tarpu dualizmas jas laiko visa ko priežastimi. Taigi, mokslas užsiima realių priežasčių paieška, o dualizmas šį procesą tik imituoja - pseudofilosofija ir tiek.

[mingis]

Taigi tavo taisyklės - viso labo tendencijos tame, ką tu užrašai. Jas sukūrei tu. Jos niekada netampa kažkur kitur užrašytomis taisyklėmis, pagal kurias veikia pasaulis

Reiškia, kol aš nebuvau užrašęs, atstumas nuo Kauno iki Vilniaus buvo kitoks? Kol žmonės neišrado gravitacijos ir pirmojo kosminio greičio, tol planetos negalėjo suktis? Stebiu savo (Šriodingerio) katiną. Sielos jis neturi, iliuzijų, reiškia, irgi. Bet palangės, ant kurios reikia užšokti, sąvoką „suvokia” ir atstumus kalkuliuoja žaibiškai milimetro tikslumu. Tiesa, chaosas kartais vis dėlto pasireiškia – įkrinta į akvariumą ar išverčia pamazgų kibirą. Bet tik kartais, dažniausiai neįkrinta ir neišverčia.

Kuo, pavyzdžiui, jis geresnis už klausimą, "kur egzistuoja vardininkas, Ž ir televizijos programa"?

Tuo, kad dėl žmonių kalbos atitikimo pasaulio struktūrai iš tikrųjų gali kilti abejonių. Žmonių kalba yra diskreti hierarchinė aibių sistema, tuo tarpu makro pasaulio daiktai gyvena įvairių savybių tolydžiais n-mačiais paviršiais.
Atstumas kaip nematerialios savybės pavyzdys tinka dėl to, kad jis tiesiogiai susijęs su tuo, kad materiali trimatė erdvė yra metrinė. Jeigu, aišku, manom, kad trimatės erdvės iliuzija vis dar ne per daug nutolusi nuo tikrojo materialumo.

[Vilius]

Žmonių kalba yra diskreti hierarchinė aibių sistema[..]

Kas? Kodėl "diskreti"? Kodėl "hierarchinė"? "Aibių sistema"? WTF?

[mingis]

Žmonių kalba yra bandymas suklasifikuoti pasaulio daiktus, juos sugrupuojant, kad milijardais skirtingų daiktų galima būtų operuoti naudojant nedidelį kiekį sąvokų.
Bendriniai daiktavardžiai – aibės, išsidėstę hierarchiškai viena kitoje:
dangaus kūnai -> žvaigždės -> baltosios nykštukės
gyvi padarai -> gyvūnai -> žinduoliai -> katės (Linėjus)

Lygiai tokia pati struktūra yra ir žmonių logikoje:
Apibrėžimas: katės yra murkiantys uodeguoti žinduoliai.
Teiginys: jeigu mano augintinis yra katė, tai ji turi uodegą (implikacija).
Loginė klaida: jeigu kažkas turi uodegą, tai dar nereiškia, kad jis yra katė (hierarchija vienkryptė, implikacijos operacija nėra komutatyvi).

Aibių teorijos operatoriais šitą užrašytume analogiškai:
Turim tris aibes: žinduoliai, murkiantys padarai ir uodeguoti padarai.
Katės sąvokos apibrėžimas tada bus aibių sankirta.
Teiginys apie uodeguotą katę bus poaibio operacija.
Teiginys apie uodeguotą nekatę – viršaibis, arba poaibio nekomutatyvumas.

Viskas diskretu ir griežtai sugrupuota. Pasaulyje tuo tarpu griežtų ribų tarp daiktų grupių nėra – nėra objektyvios ribos tarp šaltų žvaigždžių ir didelių planetų (na, gal beveik), tarp medžių ir krūmų, tarp žvyro ir smėlio. Gyvūnų rūšys irgi neturi aiškių ribų, yra tik daug požymių, kurie einant nuo arealo prie arealo palaipsniui keičiasi.

[Lionginas]

Taigi tavo taisyklės - viso labo tendencijos tame, ką tu užrašai. Jas sukūrei tu. Jos niekada netampa kažkur kitur užrašytomis taisyklėmis, pagal kurias veikia pasaulis

Reiškia, kol aš nebuvau užrašęs, atstumas nuo Kauno iki Vilniaus buvo kitoks? Kol žmonės neišrado gravitacijos ir pirmojo kosminio greičio, tol planetos negalėjo suktis?

Na kodėl gi - ir atstumas buvo toks pat, ir plantetos sukosi. Abi šios taisyklės yra puikios, ir jos gerai aprašo tai, kas yra. Bet jos tik aprašo. Jos neegzistuoja kažkur išorėje. Nes tuomet iš karto kyla kitas klausimas - o visos kitos idėjos, net ir stačiai neteisingos, irgi egzistuoja išorėje? Jei ne, tai kodėl? Kur tada jos egzistuoja? O jei egzistuoja, tai kodėl nepasireiškia? Kodėl mano taisyklė, kad tarp Vilniaus ir Kauno yra 50km niekada nepasireiškia realybėje?

Kuo, pavyzdžiui, jis geresnis už klausimą, "kur egzistuoja vardininkas, Ž ir televizijos programa"?

Tuo, kad dėl žmonių kalbos atitikimo pasaulio struktūrai iš tikrųjų gali kilti abejonių. Žmonių kalba yra diskreti hierarchinė aibių sistema, tuo tarpu makro pasaulio daiktai gyvena įvairių savybių tolydžiais n-mačiais paviršiais.

Tai ir matematika bei logika ne visuomet atitinka tikrovę. Kartais reikia išrasti visiškai naujas matematikas ir naujas logikas, kurios labiau tiktų pasauliui parašyti. O galima išrasti ir tokias matematikas, kurios pasaulyje neatitinka nieko. Pasakyk, ar kur nors egzistuoja idėjos, kurios tikrovėje neatitinka nieko? Kur egzistuoja neteisinga televizijos programa?

Atstumas kaip nematerialios savybės pavyzdys tinka dėl to, kad jis tiesiogiai susijęs su tuo, kad materiali trimatė erdvė yra metrinė. Jeigu, aišku, manom, kad trimatės erdvės iliuzija vis dar ne per daug nutolusi nuo tikrojo materialumo.

Na, rask tu dabar, kur aš ar kas nors kitas sakė, kad jei teorijos yra tik žodžiai mūsų galvose, o ne realiai, už proto ribų egzistuojančios esybės, tai viskas yra tik iliuzija. Niekaip nesuprantu aš šito tavo minties šuolio. Suprantama, kad tau jis atrodo beprotiškas, bet kadangi tu pats jį darai, tai pats jį ir aiškink. Nei aš, nei niekas kitas netvirtino, kad pasaulis yra chaotiškas, o visos teorijos ir dėsniai tėra iliuzija.

Prisimink mano pavyzdį su monetos metimu. Ar yra kur nors realus dėsnis, kad mesta daug kartų, moneta būtinai turi maždaug 50% nukristi herbu į viršų? Ar tokia taisyklė kontroliuoja kiekvieno individualaus metimo rezultatą, kad po daug bandymų būtų gautas būtent toks bendras rezultatas?. Ne, tokios taisyklės tikrai nėra, ir tai gana akivaizdu. Turime krūvą visiškai atsitiktinių įvykių, kurių statistinis rezultatas yra dėsnis. Taigi dėsniai yra išvestiniai dalykai, stebėjimų rezultatai. Panašiai ir visur kitur.

[mingis]

Ar yra kur nors realus dėsnis, kad mesta daug kartų, moneta būtinai turi maždaug 50% nukristi herbu į viršų? <...> Ne, tokios taisyklės tikrai nėra, ir tai gana akivaizdu. Turime krūvą visiškai atsitiktinių įvykių, kurių statistinis rezultatas yra dėsnis. Taigi dėsniai yra išvestiniai dalykai, stebėjimų rezultatai.

Reiškia, dėsnio nėra, bet 50% vis tiek atsiverčia? Ir jeigu nebūtume metę, tai tokio dėsnio niekada ir nebūtų buvę? O jeigu mesim vėl – kaip manai – atsivers vėl 50%? O gal 40%? Kaip čia išeina – taisyklė tik mūsų galvoje, bet viskas vyksta būtent pagal ją. Mistika. Šaukštų lankstymas mintimis.

[Lionginas]

Žmonių kalba yra <...>

Bet visa tai, ką pasakei, mažai ką bendro turi su kalba. Visos tavo išvardintos taisyklės gali būti kuo puikiausi užrašytos ir be jokios žmonių kalbos. Ar galėtum ką nors papasakoti ne apie logikos (klasikinės) aksiomas, o apie, pavyzdžiui, gramatikos taisykles? Na, arba semantines taisykles, susiejančias kalbos simbolius (žodžius) taip, kad būtų perteikiama kokia nors prasmė?

[Lionginas]

Reiškia, dėsnio nėra, bet 50% vis tiek atsiverčia? Ir jeigu nebūtume metę, tai tokio dėsnio niekada ir nebūtų buvę? O jeigu mesim vėl – kaip manai – atsivers vėl 50%? O gal 40%? Kaip čia išeina – taisyklė tik mūsų galvoje, bet viskas vyksta būtent pagal ją. Mistika. Šaukštų lankstymas mintimis.

Metus labai daug kartų, 40% neatsivers niekada. Visuomet bus maždaug 50%.

Pamėgink atsakyti į mano anksčiau paboldintą klausimą: ar tu tikrai manai, kad egzituoja 50% taisyklė, valdanti KIEKVIENO INDIVIDUALAUS metimo rezultatą, kad bendrame rezultate turėtume visuomet daugmaž tą patį pasiskirstymą? Jei manai, kad egzistuoja, tai turi egzistuoti ir būdas, kaip nuspėti kiekvieno individualaus metimo rezultatą. Tam tereikia atrasti mechanizmą, kuriuo ši taisyklė valdo metimo rezultatą. Gal žinai tokį būdą?

O štai jei suprasime, kad tas 50% dėsnis tėra statistinis rezultatas, tai mistikos neliks jokios. Mistikos tame tiek pat, kiek ir Lietuvos gyventojų etninės sudėties statistikoje.

[Vilius]

Žmonių kalba yra bandymas suklasifikuoti pasaulio daiktus, juos sugrupuojant, kad milijardais skirtingų daiktų galima būtų operuoti naudojant nedidelį kiekį sąvokų.

Mmm... Ne. Kalba yra bandymas aplinkiniams perduoti savo mintis ir suprasti jų atsakymus. Žinutė "mesk akmenį mamutui į galvą!" visai nereikalauja hierarchinės sąvokų klasifikacijos.

Bendriniai daiktavardžiai

Man atrodo, kad jūs painiojate kalbą su gramatika. Gramatika yra tik lingvistų sugalvotas modelis kalbai aprašyti. Kaip ir visi modeliai jis yra tik supaprastisntas reiškinio aprašymas, bet ne pats reiškinys. Visas tas gramatinių struktūrų diskretumas yra tik modelio savybė, bet nebūtinai pačios kalbos. Dar apie rašytinę kalbą gal ir galima būtų sakyti, kad ji diskreti (ir tai dėl ranka rašyto teksto galėčiau ginčytis), tačiau šnekamoji kalba, ypač įtraukiant neverbalinius signalus, tikrai nėra diskreti.

gyvi padarai -> gyvūnai -> žinduoliai -> katės (Linėjus)

O kodėl ne "erzinantys padarai -> erzinantys padarai su nagais -> erzinantys padarai su nagai, kurie geria pieną - > katės"? Kuo jūsų hierarchija tokia jau pranašesnė?

Viskas diskretu ir griežtai sugrupuota.

Jūs niekada nekalbėjote su gyvu žmogumi? Pastarąjį kartą, kai aš kalbėjau, viskas buvo labai abstraktu, daugiaprasmiška ir subjektyvu.

[mingis]

Kalba yra bandymas aplinkiniams perduoti savo mintis ir suprasti jų atsakymus.

Bendravimas yra viena iš kalbos paskirčių. Kita paskirtis yra mąstymas, o mąstymas yra būtent klasifikavimas, bandymas atpažinti dėsningus pasikartojimus.

Žinutė "mesk akmenį mamutui į galvą!" visai nereikalauja hierarchinės sąvokų klasifikacijos.

Reikalauja. Reikia sąvokų „mamutas“, „galva“, „akmuo“. Reikia suvokti, kad mamutas yra tas judantis ir didelis, kurį vėliau valgysim, o ne tas vidutinio dydžio su barzda, kuris padės mamutą pribaigti ir išmėsinėti. Reikia kad akmuo būtų ne per mažas, kad galvą praskeltų, bet ir ne per didelis, kad būtų įmanoma pakelti ir mesti.

Kaip ir visi modeliai jis yra tik supaprastisntas reiškinio aprašymas, bet ne pats reiškinys. Visas tas gramatinių struktūrų diskretumas yra tik modelio savybė, bet nebūtinai pačios kalbos.

Taip, bet kaip bevartysi, kalba vis tiek yra riboto skaičiaus fiksuotų žodžių rinkinys. Tikrovės aproksimavimas diskrečiom sąvokom. Bet koks žargonas vis tiek bus sudarytas iš _bendrinių_ daiktavardžių ir veiksmažodžių, o bendriniai daiktavardžiai ir yra abstrakčios sąvokos.
Nediskreti ir pasaulio daiktų aibę sąlygiškai tiksliai atitinkanti kalba turėtų vien tikrinius daiktavardžius, vardus ir pavadinimus, o jų būtų tiek, kiek aplink yra daiktų.
Bet tada tai ir nebūtų kalba. Jeigu žodžiai nereikštų sugrupuotos į abstrakcijas tikrovės, tai jie jokios informacijos ir neperduotų, nebūtų ir tos bendravimo funkcijos. „Tas kažkas padarė kažką nežinau ką.“ Na, liktų emocinis bendravimas, jaustukai. Bet jaustukai irgi abstrakcijos. Katino „murr“ ir „muuur“ reiškia visiškai skirtingus dalykus, ir, būtent, _reiškia_.

[Vilius]

Bendravimas yra viena iš kalbos paskirčių. Kita paskirtis yra mąstymas, o mąstymas yra būtent klasifikavimas, bandymas atpažinti dėsningus pasikartojimus.

Toli gražu ne visas mūsų mąstymas vyksta žodžiais-sąvokomis. Manau, kad net mažesnioji jo dalis.

Žinutė "mesk akmenį mamutui į galvą!" visai nereikalauja hierarchinės sąvokų klasifikacijos.

Reikalauja. Reikia sąvokų „mamutas“, „galva“, „akmuo“. Reikia suvokti, kad mamutas yra tas judantis ir didelis, kurį vėliau valgysim, o ne tas vidutinio dydžio su barzda, kuris padės mamutą pribaigti ir išmėsinėti. Reikia kad akmuo būtų ne per mažas, kad galvą praskeltų, bet ir ne per didelis, kad būtų įmanoma pakelti ir mesti.

Be abejo kalba reikalauja sąvokų, kurias suprastų abi pusės. Tačiau tos sąvokos nebūtinai turi būti įspraustos į jūsų hierarchinę struktūrą. "Mamuto" sąvoką laisvai galima naudoti nieko nežinant nei apie žinduolius, nei apie biologiją apskritai. Tas pats galioja ir "akmeniui" ar "galvai".

Taip, bet kaip bevartysi, kalba vis tiek yra riboto skaičiaus fiksuotų žodžių rinkinys.

Jėzau, NE! Žodžių skaičius nėra nei ribotas, nei fiksuotas! Mes kalbėdami nuolat kuriame naujus žodžius, arba išplečiame esamų žodžių reikšmes. Kai kurie žodžiai tiesiog pasimiršta. Net gramatinės struktūros nėra pastovios! Truputį atidžiau stebėkite savo kasdieninį bendravimą. Ypač, bendraujant su dvimečiais-trimečiais kalbos lankstumas ir nepastovumas yra tiesiog akivaizdus. Žinoma, rašytinėje kalboje tie pokyčiai nėra pakankamai greiti, kad mes juos pastebėtume, tačiau jie yra gana nuodugniai tyrinėjami ir aprašyti. Korpusų lingvistika jūsų paslaugoms.

Tikrovės aproksimavimas diskrečiom sąvokom. Bet koks žargonas vis tiek bus sudarytas iš _bendrinių_ daiktavardžių ir veiksmažodžių, o bendriniai daiktavardžiai ir yra abstrakčios sąvokos.

Na taip, praktiškai visos kalbos turi šias gramatines struktūras. Tačiau taip yra todėl, kad mus supantis pasaulis (bent jau kiek tai lietė mūsų protėvius) yra sudarytas iš "daiktų" ir "veiksmų". Tačiau tai nėra jokia akmenyje iškalta kalbos norma. Visai nesunkiai galima įsivaizduoti kalbą, kurioje nėra daiktavardžių. "Paimk tą kietą, ir mesk į tą gauruotą." - nulis daiktavardžių, esmė ta pati.

Nediskreti ir pasaulio daiktų aibę sąlygiškai tiksliai atitinkanti kalba turėtų vien tikrinius daiktavardžius, vardus ir pavadinimus, o jų būtų tiek, kiek aplink yra daiktų.

Praktiškai betkurį daiktavardį iš principo galima pakeisti įvardžiais ir būdvardžių seka. Tiesiog su daiktavardžiais patogiau, ir nieko stebėtino, kad mūsų kalba evoliucionavo taip, kad būtų kiek įmanoma lakoniškesnė - gamta nemėgsta švaistyti resursus. Tačiau kalboje nėra jokios universalios hierarchijos, nei ji yra diskreti.

[mingis]

Toli gražu ne visas mūsų mąstymas vyksta žodžiais-sąvokomis.

Ne žodžiais – taip. Ne sąvokomis – kažin? Iš tikrųjų būtų įdomu paanalizuoti kokio dailininko paveiksliukinį mąstymą – kas yra tie vaizdai – sąvokos, abstrakcijos ar tik bereikšmės momentinės fotografijos? Kažin, ar buką vaizduotės „filmo stebėjimą“ be jokios analizės būtų galima pavadinti mąstymu? Jeigu ištarus žodį „šuo“, mintyse iškyla šuns paveiksliukas, tai jis tikrai nėra koks nors konkretus šuo Tuzikas, o būtent šuns savybių abstrakcija – tam tikros apibrėžimą atitinkančios rūšies kailis, snukio išvaizda, uodegos ilgis, kojų skaičius.

Tačiau tos sąvokos nebūtinai turi būti įspraustos į jūsų hierarchinę struktūrą. "Mamuto" sąvoką laisvai galima naudoti nieko nežinant nei apie žinduolius, nei apie biologiją apskritai.

Mamuto sąvoka nieko nereiškia, jeigu ji nesusijusi su tuo, kad kalbama apie plaukuotą-žvėrį-su-straubliu-ir-iltimis-kurį-galima-suvalgyti. Iškart penkios daiktų klasės – „plaukuoti daiktai“, „žvėrys“, „padarai su straubliu“, „padarai su iltimis“, „valgomi daiktai“. Hierarchinės - ne hierarchinės, ne esmė, užmirškim. Akcentas ant klasifikavimo ir diskretumo.

Žodžių skaičius nėra nei ribotas nei fiksuotas

Ar aš apie tai? Noriu pasakyt, kad žodžių yra mažiau, negu daiktų. Žodžių yra tiek, kiek yra abstrakčių daiktų grupių. Daiktai yra grupuojami, o grupės analizuojamos kaip vienas vienetas. Diskretinimas.

"Paimk tą kietą, ir mesk į tą gauruotą."

„Tas kietas“ semantiškai šiaip jau yra daiktavardis, be to, tikrinis. Kalbam apie konkretų objektą, su kuriuo būtent dabar turim reikalų. „The Solid“.
Be to, neturiu nieko ir prieš būdvardžius su veiksmažodžiais. Jie lygiai tokios pačios abstrakcijos, apibūdinančios ne visą savybių/veiksmų spektrą, o sudiskretintas jų grupes.
Būdvardžių paskirtis – „siaurinti“, konkretizuoti daiktų klasę. Kuo daugiau būdvardžių, tuo apie siauresnę (žemesnės hierarchinės grandies) daiktų grupę kalbam.
katinai -> gauruoti katinai -> gauruoti mėlyni katinai

[mingis]

Visuomet bus maždaug 50%.

Reiškia, objektyvi taisyklė vis dėlto yra?

ar tu tikrai manai, kad egzituoja 50% taisyklė, valdanti KIEKVIENO INDIVIDUALAUS metimo rezultatą

Ne. Todėl šitas dėsnis yra ne konkretaus materialaus daikto/reiškinio savybė, o pasaulio matematikos savybė apskritai.
Aišku, pasaulio kode nėra atskiros paprogramės, skirtos būtent monetų mėtymui. Užtat yra koks nors elektronų būsenų tikimybinis pasiskirstymas,
kuris nulemia šilumines fliuktuacijas, kurios savo ruožtu atverčia monetą viena ar kita puse.