Klausimas lengvas kaip du kart du arba kaip klausimas "kas yra gyvybė".Na čia juk nėra klausimas kaip du kart duNomad wrote:Ką galima vadint žmogum?
Net gyvybė - mes negalime tiksliai apibėžti kas tai tokio.Na paprastai sakome: "jis buvo geras žmogus", arba "žmogus numirė" ir panašiai. Visuomet būtuoju laiku. Tiesiog to žmogaus nebėra ir taškas. O kūnas, kurį kažkada laikome žmogumi, vis dar yra. Todėl manyčiau, kad žmogus yra ne tiek daiktas, kiek... kaip čia išsireiškus... gal reiškinys?Ramzajus wrote:kai miršta žmogus, tikslingiau jį vadinti "negyvu žmogumi" ar "žmogaus lavonu"?
Kol mes kalbesime apie laipsnishka kuno daliu pakeitima dirbtinemis (eksperimenta patartina atlikti mintyse), ash nerandu jokio pagrindo kokybiniam shuoliui "zhmogus->kiborgas"Nomad wrote: Bet pafantazuokim - ar pilnai kibernetiniame kūne patalpintos smegenys dar yra žmogus? O jei smegenys irgi tėra kibernetinis pakaitalas? O kaip genų inžinerija?
Tas pats velnias ir su genu inzhinerija - genetishkai modifikuota kuna blogiausiu atveju galime prilyginti geram kibernetiniam kunui. Be abejo yra žmonių, kurie jaučiasi ir save laiko katėm, vilkais ir t.t., užeik į psichiatrinę. Tačiau juk niekas neabejoja, kad realiai jie yra žmonės? Manau, siūlo galas ne čia.Bet pabandykim... Galbūt žmogus yra kiekvienas, kuris jaučiasi žmogumi? Pavyzdžiui katė nesijaučia žmogumi, o žmogus nesijaučia kate. Mes net nežinome ką reiškia jaustis kate. Gal čia siūlo galas?
Aš greičiausiai tiesiog nemoku pasakyti ką noriuNomad wrote:Bet pabandykim... Galbūt žmogus yra kiekvienas, kuris jaučiasi žmogumi? Pavyzdžiui katė nesijaučia žmogumi, o žmogus nesijaučia kate. Mes net nežinome ką reiškia jaustis kate. Gal čia siūlo galas?
Reikia šiek tiek pagalvoti.
Taip ir yra. Tikriausiai didžiausias skirtumas - sugebėjimas nepaklusti instinktams. Kaip kažkas yra pasakęs: "aš galiu priversti savo genus šokti į vandenį"Kiara wrote:na mano manymu zmogu nuo gyvuno skyria zmogiskumas, sugebejimas nepaklusti instinktams, sugebejimas ne seip mastyti, bet apskaiciuoti keleta sprendimu i prieki,vat
AI ?1) sugebejimas mastyti
iš principo AI būtų galima suprogramuot ir jausmus2)sugebejimas jausti...
AI-AI nelyguO tai AI pagal idėją ir turėtų mąstyti, a ne?
. Hm net nezinau. Jei fantazijos ribose bandytume pagaminti mastanti AI, manau jis vistiek skirtusi nuo zmogaus. Net jei jis ir turetu kiekviena isivaizduojama atsakyma i kiekviena situacija (eg. If: hot chick aproaches then AI=fall in love. etc.) vistiek truktu individualumo, galbut mastysenos "broko" . ), tai manau jam netruktu individualumo ir mastysenos, nes susidurdamas su vis nauja situacija ir ja savaip ishspresdamas ar visiskai susikirsdamas igytu informacijos, ja ishanalizuotu ir kita karta analogishkuose/panashiose siuacijose elgtusi atitinkamai. Shi dalyka daugmazh galima butu pavadinti patirtimi, na ir toki AI, jau manau butu galima vadinti zmogumi.
*spoilerei*Šiaip ar taip, jei galėtumę sukurti tokią mašiną, kaip tame Spilbergo filme, manau, tai galėtumę vadinti "sintetiniu žmogumi".
Kad AI (bent jau neuroniniu tinklu pagrindu padarytasis) taip ir veikia - nebe fantazijose, o realybeje. Ish klaidu mokosi, vaizdzhiai tariant.7x wrote: Na o jei sheip AI pradetu mastyti (velgi fantazijos ribose
Visi žmonės turi potraukį vienokiu ar kitokiu būdu svaigintis, - tai manau neatsiejama žmogiškumo dalis. Užprogramavus tą potraukį AI, velniai žino kas gautųsi.7x wrote: ... Ko dar truxta iki zmogishkumo?
Tiek dauginimosi, tiek pažinimo procese (turbūt svarbiausios žmogaus funkcijos) žmogų kaip skatinamoji priemonė lydi malonumas. Manau, padaryti taip, kad mašina jaustu bent jau kažką panašaus, šiai dienai yra net fantazijose neįmanoma. Paprasčiausiai kiek teko domėtis pats malonumo mechanizmas yra ištirtas tik paviršutiniškų hipotezių lygyje. Tie visi cheminio pobūdžio aiškinimai turi vieną stiprų minusą. Po dideliu klaustuku stovi klausimas ar tie cheminiai – hormoniniai pokyčiai nėra tik organizmo atsakomoji reakcija į sąmonės pokyčius. Aišku jei žmogaus sąmonę skaitysime grynai organinio kūno funkcija tai šie išvedžiojimai - briedas. Yra teorijos kurios žmogaus sąmonę vis tik skaito ne organinio kūno funkcija, o šiek tiek atskira substancija, tampriai susijusia su kūnu, arba kaip aš išsireikščiau, neorganiniu organu... Ko dar truxta iki zmogishkumo?
Tai kažkas panašaus į elektromagnetinių laukų derinį ar panašiai. Galima sakyti, kad ir apie įjungtą kompą yra visokiausių laukų, bet tai šiek tiek kas kita. Atliekant eksperimentus, pavyzdžiui stipriai išgąsdinus žmogų, pokyčiai pirmiausiai fiksuojami žmogaus biopotencialiniuose laukuose, o tik po to randasi cheminiai pokyčiai. Tikintieji šiuose tyrimuose sugeba įžvelgti netgi sielos pėdsakus, bet aš labiau linkęs simpatizuoti kai kurių rytietiškų mokymų samprotavimais, kad mirties metu vis tik šita sąmonės substancija negrįžtamai suyra ir išsisklaido į energetinius vienetus. Aišku paprastesnis. Niutono fizika irgi yra paprastesnė nei kvantinė, bet ar dėl to verta į ją nekreipti dėmesio?Ateonas wrote:Provincijau: ok kodėl nepasinaudojus Okamo skustuvu ir nenurėžus visokių biopotencialų ir energetinių vienetų? Argi vien tik cheminis paaiškinimas nebūtų paprastesnis?
