Įsivaizduokime tokią hipotetinę situaciją. Kažkoks asmuo padaro rimtą, bet sąlyginai nebaisų nusikaltimą, tarkime, iššvaisto didelės vertės įmonės turtą. Rimta, bet ne daugybinės žmogžudystės ar panašiai. Pavadinkime šį hipotetinį žmogų, kad netyčia nesutaptų su kokio nors tikro žmogaus vardu, tarkim Buratinu. Sakykime, Buratino nusikaltimo faktas yra akivaizdus, įkalčių daug ir rimti, net didžiausi optimistai advokatai jo ištraukti sauso vilčių neturi.
Taigi, Buratinas turėtų stoti prieš teismą, kur pagal visas procedūras būtų įrodyta jo kažkokia kaltė ir gautų proporcingą, nusikaltimą atitinkančią bausmę. Nors pats faktas akivaizdus, galbūt geri advokatai sugebėtų įrodyti lengvinančių aplinkybių, ar net pakeisti kaltinimus, sumažinti jam bausmę, žodžiu, tipiškas teismas. Būtų įvykdytas teisingumas, gal ne idealiai, bet pačiu geriausiu kol kas žmonijai žinomu būdu.
Bet. Buratinas užuot stojęs prieš teismą, pabėga. Sakykime, net iš šalies. Kur nors į rusiją. Vėlgi diskusijos vardan, nėra jokių abejonių, kad jis pabėgo, o ne išvyko nespėjęs perskaityti šaukimo į teismą ir pan. Tarkim, jis net duoda interviu vietinei rusijos žiniasklaidai, kur tyčiojasi iš Lietuvos teisėsaugos, kažką iš serijos "jie niekada manęs nebepagaus ir pinigų neatgaus".
Sakykime, Lietuvos spec. tarnybos jį rusijoje randa, supakuoja mosado stiliumi suleidusios stiprių migdomųjų, įsisodina į lėktuvą ir parskraidina namo. Operacija praeina sklandžiai ir naudoti rimtesnės jėgos nei viename etape poreikio nebuvo. Bet. Lėktuve pakeliui jam atliekamos sekančios policijos darbo taisyklėse nenumatytos procedūros:
- paėmus už plaukų, galva atidaužoma į stalo kraštą, lūžta nosis, išmušami dantys, skyla žandikaulis
- pagriaunamas ant grindų, stipriai prispardomas į pilvą ir šonus, daugybiniai vidaus organų sulažojimai, šonkaulių lūžiai ir taip toliau
- keliose vietose sulaužomos abi rankos ir kojos
Grįžęs Buratinas turi šiek tiek pagulėti reanimacijoje ir kelis mėnesius ligoninėje, kad pajėgtų bent jau atsakyti į policijos klausimus. Teisme Buratinas iškart gauna iki gyvos galvos net neišklausius jo advokatų, pasodinamas su pačiais brutaliausiais žmogžudžiais, kalėjime kelis mėnesius reguliariai patiria veido ir vidaus organų sužalojimus bei analinį seksą, ir neaišku, kiek tokiom sąlygom patrauks, bet kurti ilgalaikių planų greičiausiai neverta.
Specialiai aprašiau perdėtai brutaliai, kad būtų akivaizdu, jog čia padaryti kokie 32 teisėsaugos procedūrų ir žmogaus teisių pažeidimai. Nėr klausimo, kad teisingumo jis negavo.
BET. Kokį moralinį pagrindą jis turi skųstis negavęs teisingumo, jei savo veiksmais (pabėgimu) parodė, kad jo ir nenorėjo?
Bėgimas nuo teisingumo
Atsiprašau. Man kažkodėl įdomu ar šita hipotetinė situacija yra galbūt kažkaip susijusi su kažkokia tau žinoma panašia situacija, kuri nutiko realybėje? Pvz., gal galėtų būti kokių labai tolimų išvirkštinių panašumų, kai Lukašenkos jėgos struktūros "nupiratavo" keleivinį lėktuvą, kad galėtų pričiupti ir susidoroti su Lukašenkai kliūvančiu opozicionieriumi?
Ne, su Lukašenkos opozicija čia nieko bendro. Neįsivaizduoju, kaip galėjo kilti tokia mintis.Svetimas wrote: ↑2025-04-06 12:48Atsiprašau. Man kažkodėl įdomu ar šita hipotetinė situacija yra galbūt kažkaip susijusi su kažkokia tau žinoma panašia situacija, kuri nutiko realybėje? Pvz., gal galėtų būti kokių labai tolimų išvirkštinių panašumų, kai Lukašenkos jėgos struktūros "nupiratavo" keleivinį lėktuvą, kad galėtų pričiupti ir susidoroti su Lukašenkai kliūvančiu opozicionieriumi?
Matau, esi ne kaunietis
Bet nieko tokio. Situacija tėra tik pavyzdys, gali įsivaizduoti bet kokią.
Jis pats asmeniškai jokio pagrindo gal ir neturi. Čia daugiau apie likusios visuomenės ir jos narių moralinius įsipareigojimus to teisingumo laikytis, net atžvilgiu tų, kurie teisingumo vengė. Kitaip sakant, net jei laikysi, kad jis jokios moralinės teisės neturi, vis tiek lieka problema, kad teisėsauga užsiėmė savivale ir leido sau per daug. Ne tam ji buvo įsteigta ir ne taip turėtų elgtis.
Last edited by Lionginas on 2025-04-07 08:23, edited 1 time in total.
O jei, tarkim, man pavyksta visus įtikinti šio naujo metodo logiškumu ir moraliniu teisingumu, ir priimami įstatymai, leidžiantys bėgimo nuo teisingumo atvejais didžiulę teismų ir policijos veiksmų laisvę? Tarkim, ne visai neribotą, bet didžiulę, apimančią aprašytą situaciją? Ir didžiulė gyventojų dauguma šį pokytį palaiko, užsidėję kepures "make law enforcement great again"? Kokios būtų moralinės ir praktinės problemos, tarkim priverčiančios visus pasigailėti ir nuspręsti, kad padarė nesąmonę iš praktinės ir/arba moralinės pusės?Lionginas wrote: ↑2025-04-07 08:20Jis pats asmeniškai jokio pagrindo gal ir neturi. Čia daugiau apie likusios visuomenės ir jos narių moralinius įsipareigojimus to teisingumo laikytis, net atžvilgiu tų, kurie teisingumo vengė. Kitaip sakant, net jei laikysi, kad jis jokios moralinės teisės neturi, vis tiek lieka problema, kad teisėsauga užsiėmė savivale ir leido sau per daug. Ne tam ji buvo įsteigta ir ne taip turėtų elgtis.
- Didesnės galimybės policijai piktnaudžiauti, įžiūrint mėginimus pabėgti kur tokių net nebuvo? Jos ir dabar egzistuoja, "nušautas bandant pabėgti" - klišė kūryboje apie korumpuotus teisėsaugininkus. Realybėje kažkokia apsauga nuo to egzistuoja.
- Daugiau galimybių korupcijai ir asmeniniam pasipelnymui, teisėjas gali priteisti kaltinamojo namą perduoti sau pačiam. Irgi nėra neišsprendžiama, tarkim įstatymas teisėsaugos laisvę šioje vietoje apriboja - pats ir giminės iš to materialiai pasipelnyti negali, taip pat negali šantažuoti, spausti pasirašyti kokias nors jam naudingas sutartis ir t.t.
Bet labiau nei praktinės problemos man įdomu logiškas nuoseklumas ir teorinis pagrindimas, ar jo trūkumas. Čia susidūriau su tokia bėda:
Manau, visada yra rizikinga kažkam suteikti labai daug galių, ypač naudoti smurtą. Šitaip galima, pavyzdžiui, išgauti prisipažinimus iš nekaltų įtariamųjų. Jei nuo įtariamojo sugavimo iki teismo prieš jį bus naudojamas smurtas, tai klausimas, kiek jo parodymai bus geri teisme. Atvesdinimas į teismą prievarta ir taip jau egzistuoja, todėl nelabai aišku, kuo būtų naudinga suteikta teisė naudoti perteklinį smurtą prieš jau sulaikytą įtariamąjį. Gal tik tokia, kad bus patenkintas visuomenės poreikis matyti kraują. Bet rizikos, manau, stipriai nusveria šitą naudą.Seianus wrote: ↑2025-04-07 10:14O jei, tarkim, man pavyksta visus įtikinti šio naujo metodo logiškumu ir moraliniu teisingumu, ir priimami įstatymai, leidžiantys bėgimo nuo teisingumo atvejais didžiulę teismų ir policijos veiksmų laisvę? Tarkim, ne visai neribotą, bet didžiulę, apimančią aprašytą situaciją? Ir didžiulė gyventojų dauguma šį pokytį palaiko, užsidėję kepures "make law enforcement great again"? Kokios būtų moralinės ir praktinės problemos, tarkim priverčiančios visus pasigailėti ir nuspręsti, kad padarė nesąmonę iš praktinės ir/arba moralinės pusės?
- Didesnės galimybės policijai piktnaudžiauti, įžiūrint mėginimus pabėgti kur tokių net nebuvo? Jos ir dabar egzistuoja, "nušautas bandant pabėgti" - klišė kūryboje apie korumpuotus teisėsaugininkus. Realybėje kažkokia apsauga nuo to egzistuoja.
- Daugiau galimybių korupcijai ir asmeniniam pasipelnymui, teisėjas gali priteisti kaltinamojo namą perduoti sau pačiam. Irgi nėra neišsprendžiama, tarkim įstatymas teisėsaugos laisvę šioje vietoje apriboja - pats ir giminės iš to materialiai pasipelnyti negali, taip pat negali šantažuoti, spausti pasirašyti kokias nors jam naudingas sutartis ir t.t.
Tai aš gal taip ir matyčiau šitą klausimą - kaip balansą tarp realios naudos ir sukeltų rizikų. Jei naudos ne kažkokios, bet kyla rizikos, tai laikau, kad tokių įstatymo pakeitimų priimti neverta.
Visuomenė, žinoma, gali su tuo nesutikti ir laikyti, kad rizika to verta.
Kažkaip nelabai supratau šitą posūkį.
Iš esmės pasidomėjau ar turi šita hipotetinė situacija kažkokių sąsajų su jau Seianui žinomu atveju realybėje. Jei neturi, tai man ši situacija ženkliai mažiau įdomi. Vien jau pagal žmogaus teisių konceptą toks elgesys su nusikaltėliu nėra leistinas. Minėdamas išvirkštinį situacijos panašumą turėjau omenyje net ne panašią situaciją, kai su kokiu tariamu nusikaltėliu bent kažkiek panašiai taip pasielgia kokia diktatūrinė šūdvalstybė. Su mintimi kad net pagal diktatūrinės šūdvalstybės deklaruojamą teisingumą toks elgesys nebūtų pateisinamas su tokios rūšies nusikaltėliu. Bet neturėjau motyvacijos detaliau plėtoti savo minties.
Tiesiog žiūrėdamas, ar pavyktų sugalvoti nuoseklų ir neprieštaringą pagrindimą, kodėl su bėgančiais nuo teisingumo galima susidoroti to teisingumo netaikant, susidūriau su tokia problema, kad sprendimai jų naudai (tarkim, už kyšį, iš draugiškumo, ant bajerio...) irgi yra lygiai tokie patys neteisingi ir atitinka "nenorėjo teisingumo, tai ir negavo" šūkį. O bandydamas šiuose rėmuose pagrįsti, kodėl teisėsauga negalėtų jų taikyti, t.y. kad ta neteisinga ir neproporcinga bausmė vis dar būtų bausmė, jau atsiremiu į teisingumo poreikį, t.y., argumentas, kad už nusikaltimą įtariamojo apdovanoti negalima, nes taip būtų neteisinga. Todėl teisės filosofijoje perversmo turbūt visgi nepadarysiu, daugų daugiausia, išrasiu dviratį, kad bėgimas nuo teisingumo turi būti laikomas bent jau sunkinančia aplinkybe arba atskiru nusikaltimu
Rašydamas pirmą postą apie tai dar nebuvau pagalvojęs, čia pusiau brainstorminu.