Snukis wrote:Tokiu atveju empyriskai mes negaletume pagristi net savo paciu egzistavimo. Mazdaug tai nagrineta kitoje temoje, berods - "Visatos bamba esu as" ar pn. Esme - viskas egzistuoja tol kol esu "as"; visata atsirado tik tada kai atsiradau "as" ir isnyks kai isnyksiu "as".
Nesupratau ką norėjai tuo pasakyti. Kokiu dar kitokiu būdu išskyrus empirinį patyrimą gali nustatyti, kad aš ir tu egzistuojam?
Snukis wrote:Jei turime "absoliutu nieka" tai niekas netrukdo atsirasti kazkam, bet atsiradimas to kazko jau reiskia salyga, kad "absoliutaus nieko" jau nebera, o yra "kazkas". Tas "kazkas" yra priezastis ir ivykis nurodantis, kad laikas pajudejo - nuo absoliutaus nieko iki kazko.
O aš sakau, kad šie tavo samprotavimai pagrįsti sąvokomis, kurios susiformavo pasaulyje, kuriame "absoliutus niekas" neegzistuoja. Jei žmonės būtų nuoseklūs empirikai ir iš vis nebūtų įsivedę "absoliutaus nieko" sąvokos, ką tuomet jiems papasakotum?
Snukis wrote:Toliau del sios priezasties viskas vystosi nuosekliai sudetingejant - atsirandant naujoms priezastims, kurios salygoja nauju taisykliu atsiradima, ir pasekmems, kurios yra jau sudetingesnes priezastys dar sudetingesnems pasekmems. Tai, kad dabar stebime nuolat sudetingejancius procesus, rodo, kad viskas turejo kazkada atsirasti is visiskai nesudetingos priezasties.
Sudėtingumas yra subjektyvi sąvoka ir priklauso nuo pasirinktų sudėtingumo kriterijų. Todėl siūlau neskubėti su išvadomis. Galų gale, Big Bang'as gali būti sudėtingumo minimumas, bet tai automatiškai nereiškia, kad tai yra sudėtingėjimo atsiradimas.
Snukis wrote:... as nuolat kartoju, jog laikui apibrezti mes neisvengsime jo paties. Gausis kazkokia tautologija: "Laikas yra laikas"
Lygiai taip pat, apibrėžinėjant laiką, nepavyks išvengti ir erdvės su materija.
Snukis wrote:Svetimas wrote:...Gal Visata yra erdvėlaikis, kurio vieni funkciniai saryšiai atitinkantys gamtinius reiškinius mūsų suvokiamame pasaulyje, kitiems funkciniams sąryšiams - žmonėms, atrodo kaip laike judantys dariniai. Tuomet tokiam modeliui jokių atsiradimo sąvokų gali iš vis neprireikti.
Tuomet tie - "kiti funkciniai sarysiai - zmones" net neturetu suvokti saves ir kitu funkciniu sarysiu, nes tai butu skaiciaus X pretenzijos i individualuma visoje begalineje realiuju skaiciu aibeje.
Kodėl? Gal kokiom sielom pradėjai tikėti? Kas man draudžia tave aprašyti kaip tam tikrą materijos sankaupą, veikiančią pagal fizikos dėsnius? Manau nenusižengsiu labiau, nei išgalvodamas "absoliutų nieką", kurio nesu nepajėgus pažinti.