Absoliutas
Kas, tipo, yra tas absoliutas? Neskaitant gaiviojo gėrimo
Ačiū Labai geras paaiškinimas. Sutrumpinus: suplakus į krūvą daug apytuščių sąvokų, gausime tuštybių tuštybę - absoliuto sąvoką 
Labai geras paaiškinimas. Sutrumpinus: suplakus į krūvą daug apytuščių sąvokų, gausime tuštybių tuštybę - absoliuto sąvoką Geras klausimas.
Dažniausiai absoliutu vadinamas Dievas. Taigi absoliuto apibūdinimas dažniausiai esti toks pats, kaip ir Dievo, kuriuo tiki apibūdintojas Žinoma, čia prastas atsakymas, taigi šiek tiek detaliau... Pagrindinės absoliuto savybės:
- Jis yra pilnas, tobulas ir turintis absoliučiai visas savybes.
- Jis yra nuo nieko nepriklausomas, niekas jam negali daryti jokios įtakos ar jo sunaikinti. Jo egzistavimui nereikalingos jokios ypatingos sąlygos.
Dažniausiai absoliutu laikoma tai, iš ko kilo šis, materialusis pasaulis. Neretai absoliutui priskiriamos tokios sąvybės, kaip sąmoningumas, valia ir panašiai. Kai kuriose religijose absoliutas yra asmuo (krikščionybė, islamas ir t.t.). Žodžiu, visokios papildomos savybės priklauso nuo religijos.
Dėl to, kad absoliutas turi absoliučiai visas savybes, jis yra nepažinus protu. Mat protinė veikla dažniausiai yra klasifikavimas - objektų skirstymas į grupes, apibendrinimų darymas ir taip toliau. Absoliuto, tuo tarpu, neįmanoma niekaip suklasifikuoti. Čia gal panašiai kaip ir su begalybe: skaičius mes galime pavyzdžiui palyginti, o begalybė - tai tiesiog objektas, apimantis visus skaičius, kurio mes įsivaizduoti ar suvokti niekaip negalime (jau buvo tokia tema apie begalybę, ten galit pasiskaityti daugiau kas ir kaip). Rytų religijos moko, kad pažinti absoliutą galima per gerus darbus - labdarą, askezę, nuolankumą ir t.t.
Tai tiek.
Dažniausiai absoliutu vadinamas Dievas. Taigi absoliuto apibūdinimas dažniausiai esti toks pats, kaip ir Dievo, kuriuo tiki apibūdintojas
Žinoma, čia prastas atsakymas, taigi šiek tiek detaliau... Pagrindinės absoliuto savybės:- Jis yra pilnas, tobulas ir turintis absoliučiai visas savybes.
- Jis yra nuo nieko nepriklausomas, niekas jam negali daryti jokios įtakos ar jo sunaikinti. Jo egzistavimui nereikalingos jokios ypatingos sąlygos.
Dažniausiai absoliutu laikoma tai, iš ko kilo šis, materialusis pasaulis. Neretai absoliutui priskiriamos tokios sąvybės, kaip sąmoningumas, valia ir panašiai. Kai kuriose religijose absoliutas yra asmuo (krikščionybė, islamas ir t.t.). Žodžiu, visokios papildomos savybės priklauso nuo religijos.
Dėl to, kad absoliutas turi absoliučiai visas savybes, jis yra nepažinus protu. Mat protinė veikla dažniausiai yra klasifikavimas - objektų skirstymas į grupes, apibendrinimų darymas ir taip toliau. Absoliuto, tuo tarpu, neįmanoma niekaip suklasifikuoti. Čia gal panašiai kaip ir su begalybe: skaičius mes galime pavyzdžiui palyginti, o begalybė - tai tiesiog objektas, apimantis visus skaičius, kurio mes įsivaizduoti ar suvokti niekaip negalime (jau buvo tokia tema apie begalybę, ten galit pasiskaityti daugiau kas ir kaip). Rytų religijos moko, kad pažinti absoliutą galima per gerus darbus - labdarą, askezę, nuolankumą ir t.t.
Tai tiek.
Taigi čia labai paprasta. Va, yra toks žaidimas Magic: the Gathering. Ten yra tokios kortos - padarai. Kiekvienas padaras turi kažkokį tipą: šernas, briedis, goblinas, elfas, vampyras, dvasia, žiurkė ir taip toliau. Ir yra viena korta, kuri priklauso iškarto visiems tipams. Kažkoks morflingas ar panašiaiDėl to, kad absoliutas turi absoliučiai visas savybes, jis yra nepažinus protu
Suprasti jį labai lengva. Jis yra ir goblinas, ir elfas, ir šernas, ir vampyras ir taip toliau. Dievas, vadinasi, yra ir geras, ir blogas, ir šizofrenikas, ir žalias, ir išvirtas, ir rūgštus, ir piktokas, ir sklerotikas, ir kad jau nesąmoningas tai neabejotinai
Na, panašiai. Kai kurios religijos, tiesa, išskiria tik gerąsias savybes. Bet čia esmė ta, kad to absoliuto, kaip ir begalybės, neįmanoma apibrėžti - tų savybių be galo daug. Štai ta tavo korta turi ribotą skaičių savybių. Bet aš galiu prigalvoti ir tokių, kokių neturi. Pavyzdžiui, kačiuko. O absoliutas turi viską.Nomad wrote:Dievas, vadinasi, yra ir geras, ir blogas, ir šizofrenikas, ir žalias, ir išvirtas, ir rūgštus, ir piktokas, ir sklerotikas
Nežinau ar čia aš aiškiai.
Aiškiai. Absoliutas yra ir dar kažkas, ko mes nežinome.
Nuo religijos savybės negali priklausyti. Bažnyčia išnaudoja jau esamas savybes ir taip daro poveikį. Bet tai jau vidinis poveikis, bet ne iš už absoliučiai visko ribų.Ateonas wrote: Pagrindinės absoliuto savybės:
- Jis yra pilnas, tobulas ir turintis absoliučiai visas savybes. Akivaizdu, kad tokia yra pati būtis pilnoje savo apimtyje.
- Jis yra nuo nieko nepriklausomas, niekas jam negali daryti jokios įtakos ar jo sunaikinti. Jo egzistavimui nereikalingos jokios ypatingos sąlygos. Kai nieko daugiau be absoliučiai visko ir nėra daugiau, nelieka nuo ko priklausyti. (Mėlyni intarpai - Srovės.)
Dažniausiai absoliutu laikoma tai, iš ko kilo šis, materialusis pasaulis. Neretai absoliutui priskiriamos tokios sąvybės, kaip sąmoningumas, valia ir panašiai. Kai kuriose religijose absoliutas yra asmuo (krikščionybė, islamas ir t.t.). Žodžiu, visokios papildomos savybės priklauso nuo religijos.
Dėl to, kad absoliutas turi absoliučiai visas savybes, jis yra nepažinus protu. Mat protinė veikla dažniausiai yra klasifikavimas - objektų skirstymas į grupes, apibendrinimų darymas ir taip toliau. Absoliuto, tuo tarpu, neįmanoma niekaip suklasifikuoti.
Tokiu atveju belieka žengti dar vieną žinsgnį ir padaryti prielaidą, kad "protas" glūdi pačioje būtyje, visų lygių, visuose jos elementuose.
... Per dėmesio atribojimą nuo išorinio pasaulio, užsimiršimą, kad toks egzistuoja, kad yra poreikiai, išorės jutimai ... - per įsijautimą, įsigylinimą į savo vidų... iki pradeda rastis aiškumas, kuriuo negalima abejoti... - Laikykit, kad tai tik prielaida. Jei tik kam užteks tikėjimo (tik tuo, kad ir tu gali pajusti, išgirsti tave sudarančių elementų maldą į Tave, kaip į Asmenį žmogų) ir valios pakankamai ilgai išlikti tokioje būsenoje... - absoliutas nebeatrodys toks nesuprantamas, bent jau nustos gąsdinti.Rytų religijos moko, kad pažinti absoliutą galima per gerus darbus - labdarą, askezę, nuolankumą ir t.t.
labai siaurai žvelgiat, ta prasme, kad per religijos prizmę. kaip kažkas čia minėjo, buvo begalės interpretacijų absoliuto klausimu, filosofijos istorijos raidoje. o viskas ką Ateonas rašė, tai grynai krikščioniškas požiūris, kur absoliutas lygus dievui. bet tiap yra veikiau dėl pačios "absoliuto" sąvokos. dievas juk tas, krikščionybėje, apie "kurį negali būti pamastyta". tai žodis "absoliutas" labai čia gražiai tinka. nors dievui savybių stengiamasi nepriskirti, absoliutą būtų galima įsivaizduoti kaip jo savybę, nors aišku gal iš esmės absoliuto neįmanoma įsivaizduoti, suvokti kaip savybės iš esmės ;] taigi ratais aš čia kažkaip.
tiesiog norėjau pasakyt, kad atsakyt kas yra aboliutas labai sunku, nes priklausomai nuo filosofinės krypties, jis suvokiamas skirtingai. na, savybės, kurios visuotinu susitarimu priimtos ;] kaip absoliute egzistuojančios, daug maž išvardintos Ateono.
tiesiog norėjau pasakyt, kad atsakyt kas yra aboliutas labai sunku, nes priklausomai nuo filosofinės krypties, jis suvokiamas skirtingai. na, savybės, kurios visuotinu susitarimu priimtos ;] kaip absoliute egzistuojančios, daug maž išvardintos Ateono.
-
Sagittarius
- pradedantis
- Posts: 210
- Joined: 2006-02-13 16:26
kaip kam, žiūrint kam kas rūpi.Liucipher wrote:O gal tiesiog imkim ir nevartokim žodžių, kurie yra savo esme painūs ir juos skirtingai suprantame. Absoliutas, beje, yra degtines markė.
Absiuliuto termino žmonės griebiasi, tada kai nebesutaria kokia religija tiksliausiai apibrėžia Dievą, nes bet kuri religija apibūdina tik tam tikrą Dievo savybių dalį. Dalis tikinčiųjų pripažįsta ir supranta, kad Dievas nepriklauso kokia nors religijai ar sektai, jis yra aukščiau jų, o visos religijos, filosofijos ir sektos, tai tik gyvenimo kelias, kelias (dvasinis) kelias grįžti pas Dievą, tada Dievą ir įvardija kaip Absoliutą.
Apibrėžti negalime, mes mes šiaip jau operuojame materialiojo pasaulio sąvokomis ir mums pažįstamomis savybėmis, o Absoliutas nėra materija, taigi neturi ir materijos savybių, todėl kažin ar galima sakyti, kad jis rūgštus ar kartus. (ir ne dėl to kad bijotume Jį įžeisti
o dėl to , kad nemokame apibūdinti neempirinio pasaulio savybių).Tiksliau, pagal aplinkybes vartojame tai vieną, tai kitą.O čia jau yra didžiulis prieštaravimas, kada mes dievui apibūdinti negalime pavartoti nei vienos, nei kitos sąvokos.
