Buvo evoliucinis spaudimas dėl elgesio (draugiškumas žmonėms), bet ne dėl kailio. Tai todėl tas kailis ir degradavo į "natūralią" dėmėtą būseną. Iš ko galim daryti išvadą, kad ir vienspalvės lapės turi tą dėmių generavimo algoritmą - tiesiog dėl evoliucinio spaudimo jį prislopina.
Tai lygiai taip pat ir didelės smegenys turės polinkį į sąmoningumą - nebent evoliucinis spaudimas ar kiti išoriniai faktoriai vers jį prislopinti.
Manau, jie tą "adrenaliną" įmetė tik kaip edukuotą spėjimą, kodėl lapių snukiai pasidarė bukesni, ir uodegos riestos į viršų.. Kailio dėmės jiems iš viso nelabai rūpėjo, tai vargu ar jie apskritai jas tyrė. Bent jau aš negirdėjau. Šiaip ar taip, net jei iš tiesų adrenalinas prislopina kailio dėmes (kuo aš labai labai abejoju), tai vis tiek paaiškina tik prislopinimo mechanizmą. Pats polinkis į dėmėtumą vis tiek lieka.
Tiksliau kalbant, tie "pakankamai duomenų" reiškia, kad matei vieną planetą iš arti, ir dar kelių kitų planetų nuotraukas.. Tikrai daug duomenų apie visatą
Nu ne
Žinau, kad nemėgsti analogijų, bet čia tikrai situacija jų prašosi, nes mes bandom išsiaiškinti bendrą principą - ryšį tarp retumo ir neišvengiamumo.
Tai va, pvz., loterijos laimėjimai yra reti - tačiau neišvengiami. Taip pat mirtis nuo žaibo smūgio ar net asteroido, tapimas milijardieriumi, ir t.t. Visi šie dalykai yra labai reti, bet ilgesnėje perspektyvoje yra tiesiog neišvengiama, kad kam nors tai atsitiks.
Būtų stačiai neįtikėtina, jei tokio dydžio visatoje kažkas įvyktų tik vieną kartą.. Tačiau net ir tokiu atveju, man atrodo, kad ta "atsitiktinumų" virtinė, kuri privedė prie sąmonės yra absurdiškai per ilga ir per daug dėsninga, kad aš tikėčiau jos randomiškumu.