Vilius wrote: ↑2019-07-08 08:27
Gerai, kad paminėjai kvantinius dalykus. Ne tai, kad aš daug apie juos išmanau.. Bet kaip save gerbiantis fotelinis kosmologas, turiu ką nors pasakyti ir apie tai
Iš esmės yra du būdai aprašinėti mūsų visatą. Vienas yra tiksliai aprašinėti joje stebimus reiškinius. Pvz., meti kamuoliuką į žemę, ir tada tiksliai aprašai jo judėjimo trajektoriją formulėmis. Pavadinkim šį būdą "analitiniu".
Kitas būdas aprašinėti dalykus yra "statistinis". Pvz., net ir negalėdami prognozuoti kiekvienos oro dalelės judėjimo, mes galim gana tiksliai aprašyti, kokia bus tikimybė toms dalelėms būti vienoj ar kitoj vietoj.
Dabar prisiminkim mano idėją, kad gal yra kažkoks universalus dėsnis, kuris verčia visatą ieškoti kiek įmanoma sunkiau aprašomos trajektorijos per jos būsenų erdvę. Jei jis tikrai egzistuotų, tai mes paėmę bet kokią mūsų visatoje egzistuojančią sistemą galėtume ją prasmingai aprašyti tik iki tam tikros ribos. Jei bandytume aprašyti tiksliau, visata pradėtų nebepaklusti mūsų pastebėtiems dėsningumams. Ir, kadangi mes turime bent du aprašinėjimo būdus, tai jie visada tarpusavyje konkuruos dėl tos ribotos informacijos, kurią teoriškai galima išpešti iš stebimos sistemos.
Tai va, berniukai ir mergaitės, kvantinis neapibrėžtumas, kurį mes vis pastebime, kai bandome kažką labai tiksliai aprašyti, ir yra tos informacinės konkurencijos pasekmė. Jei mes galim surinkti per daug analitinės informacijos apie sistemą (pvz., aprašydami jos elgesį kaip diskrečių dalelių sąveikas), tai neišvengiamai apribosim statistinių aprašinėjimo būdų efektyvumą (šiuo atveju - bangines savybes), ir atvirkščiai.
Ant greičio. Aš iš viso nieko neraukiu pie kvantinius dalykus, tik šia proga užmečiau akį į Wiki, lietuvišką, iki formulių. Todėl tik biski apie tai, kur manausi galįs pasakyt mažesnę nesąmonę. Bendrais bruožais, taip sakant...
Jei atvira, giliau nesusipažinau su tavo universaliu Visatos dėsniu - pamačiau formules ir įkišau galvą į smėlį. O Visatai ant mūsų matavimų/skaičiavimų apskritai nusišvilpt, o pats jai priskiri a la žmogiškas savybes - "dėsnis ją verčia", "visata ieško", kad mums būt sunkiau skaičiuoti... Paprastas "Visata evoliucionuoja, o kaip (dar) nežinom" - ir trumpiau, ir gražiau. Taip pat atvirai sakant, neįsivaizduoju (gal būt todėl, kad neįsigilinęs), kuo pačiam neįtinka dabartinis neapibrėžtumo kaip banalios matavimo paklaidos apibūdinimas. Kur viskas taip "maža", dabartinės matavimo galimybės visada nepakankamos ir duos didesnę/mažesnę paklaidą. "Informacinio karo" kaip neapibrėžtumo priežasties hipotezė galima, bet manyčiau, kad yra dirbtinoka ir šiuo metu nereikalinga - informacijos "iš ten" kaip buvo, taip ir lieka "karo" nevertas mizeris (va čia tikrai yra problema), o kas turima, modeliuojama kaip modeliuojasi. Kadangi visur po kojom malasi tikimybinė paklaidų pasiskirstymo f-ja, čia tiktų pacituoti Jėzaus žodžius "Kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo - Dievui" - daleles geriau modeliuoja "statistika" (Dievas), o "analizė" vaidina antraeilį vaidmenį (ciesorius). Dalelėse tave tenkinatis tikslumas šiandien nepasiekiamas iš principo (nežinoma, kaip jas matuoti be paklaidos).
Kita problema (be informacijos stokos) yra ne Visata ir jos dėsniai, o mūsų smegeninė. Priežastingos prigimties mąstymui apskritai nesuvokiama tai, kas ir kaip vyksta kad ir kvantiniame lygmenyje - čia vėl kiek kitokiu kampu įsipaišytų Jėzaus ciesorius - Dievas. Mūsų logika "neveikia" už ribos, į kurią dabar atsiremta - ji nepriekaištingai funkcionuoja tik mieloje priežastingoje evoliucinėje tikrovėje. O "už ribos" vienitelis "išsigelbėjimas" yra matematika - dabar ji taip nutolusi nuo savo "šaknų", kad funkcionuoja pati sau neutralioje abstrakcijoje. Jos išvados, gautos formalizuojant kvantinius reikalus, mūsų protui yra nesuvokiamos/neisivaizduojamos. Apie priežastingumą, leidžianti mums suvokti, kas yra kas, vienas bičas va taip gražiai paaiškino ir parodė, kokios menkos mūsų priežastingos logikos galimybės kvantuose (tiesa, jis kalbėjo apie filosofinį "priežastingumą", bet tinka ir čia).
- [+] show hidden text
- Pradėkim nuo priežastingumo patikslinimo: 1) turim priežastį ir padarinį, 2) priežastis ir padarinys turi eiti vienas po kito laike, ir 3) priežastis turi būti "didesnė" už padarinį. Tokį susidariau įspūdį apie filosofinę koncepciją.
Kaip ji atsirado? Stebint aplinkinio pasaulio a) makroskopines sistemas, b) kurios yra nepusiausviros būsenos, c) todėl jose didėja entropija ir to pasekoje d) laikas turi vieną kryptį. Tada šis vaizdinys, suformuotas nepilnos, klaidingos patirties, projektuojamas į visumą ir jai primetami šios koncepcijos klaidingi rėmai.
Nepusiausvira sistema gali būti palyginta su upe, kuri teka viena kryptimi, o pusiausvira sistema su jūra, kuri jokios krypties neturi. Filosofinė priežastingumo koncepcija remiasi upine realybės patirtimi, kuri perkeliama mąstant apie pasaulį, kuris išeina už patyrimo.
Tačiau yra tikrovės ir galimos patirtys, kuriose išvardintos priežastingumo savybės pažeidžiamos ir sena filosofinė sąvoka tampa neadekvati. "Jūroje" (žemos entropijos pusiausviroje sistemoje), nėra 1) skirtumo tarp priežasties ir padarinio, kadangi veikimas gali būti atbulinis b) nuo B į A atbulai laike, c) didumas ar mažumas, kaip skirtumas tarp priežasties ir padarinio, netenka prasmės. Matome, kad visa priežastingumo koncepcija susivelia ir ji tampa neadekvati. Todėl linkstama ieškoti labiau adekvačių savokų.
Kadangi priežastingumas netenka savo įprastiniu savybių, jį galima siekti pakeisti kita savoka, kurioje atsižvelgiama į naujus atrastus reiškinius. Senos sąvokos nebandoma pritempinėti, ir juo labiau nėra priežasties ją gelbėti. Formuojasi koncepcijos, kurios remiasi nepriežastiniais ryšiais, vienas kurių yra sietis (entanglement). Čia nedaromas skirtumas tarp priežasties padarinio, nėra sekos, nėra laiko krypties ir pan. Laiko krypties nebuvimo nereikia painioti su krypties apsisukimu, nes ne priežastingumo kryptis apsisuka, bet iš viso tokia savybė kaip laiko kryptingumas neegzistuoja.
Šių savybių užuomazgos jau buvo atrastos Einšteino specialioje reliatyvumo teorijoje, kur įvykių vienalaikiškumo, priežastingumo sąvokos skiriasi nuo tradicinės fizikos ir filosofijos.