Ok. Kol kas palikim formuluotes nuošalėje, ir pabandykim padaryti leap of faith - prielaidą, kad mano hipotezė yra teisinga. T.y., kad iš tiesų sistemose su pilnomis taisyklių erdvėmis turi rastis sudėtingos sąveikos tarp sistemos elementų.
Dabar pakalbėkim apie svieto sutvėrimą. O taip, apie Didįjį sprogimą.
(Čia truputį palauksiu, kol nustosit face-palminti... ... ... ... Sakykim, kad jau.)
Niekas nežino, nuo ko tiksliai prasidėjo mūsų visata, bet dauguma sutaria, kad pirmosiomis akimirkomis ji buvo labai tanki (energijos tankio prasme), labai karšta, ir svarbiausia - labai homogeniška. T.y. kiekviename taške ji buvo beveik vienoda, ir tokia pradėjo plėstis. Tas netruko labai ilgai (apie 10E−37s), visgi šiame etape visatos elgesys buvo labai nuspėjamas. Žinant jos būseną vienu momentu, buvo galima labai tiksliai numatyti jos būseną sekančiu momentu: the same shit, just larger. Kas beveik idealiai atitinka mano (atnaujintą) trivialios taisyklės apibrėžimą.
Visgi mes žinome (pvz., iš foninės spinduliuotės netolygumų), kad visata gana greitai nustojo būti homogeniška, ką greičiausiai sukėlė kvantinės fliuktuacijos. Kadangi jos iš principo yra neprognozuojamos, mes turime turbūt chaotiškiausią taisyklę, kokia tik gali būti mūsų visatoje.
Kadangi fliuktuacijų amplitudės gali skirtis, mes patenkiname ir "daug taisyklių in between" kriterijų. T.y. vienuose taškuose visata turėjo būti beveik homogeniška, o kituose taškuose beveik visai chaotiška, o dar kituose taškuose - kažkur per vidurį (sorry, čia beveik nežinau, apie ką kalbu. Jei ką - pataisykit).
Telieka padaryti gana saugią prielaidą, kad visata ne visa iš karto nustojo būti homogeniška, ir gauname, kad kažkuriuo infliacijos periodo momentu visata buvo sistema su beveik idealiai pilna taisyklių erdve. Jei tikėti mano hipoteze, dėl to neišvengiamai turėjo rastis sudėtingos sąveikos. Pavadinkime jas tiesiog elementariosiomis dalelėmis.
Visgi tuo metu visata vis dar buvo labai karšta ir tanki, dėl ko dalelės nuolat daužėsi vienos į kitas, tai susikurdamos, tai susinaikindamos. Sakykime, kad tai yra chaotiška dalelių sąveikos taisyklė. Tačiau visatai toliau plečiantis atsirado pakankamai vietos, kad kai kurios dalelės galėtų tiesiog ramiai egzistuoti nesąveikaudamos - triviali dalelių taisyklė. Na, o kitos dalelės kažkiek daužėsi, bet mažiau chaotiškai, nei pirmosios. Kas vėl yra gana pilna taisyklių erdvė, bet jau ne pradinio visatos stufo, o dalelių lygyje. Jei taip, čia vėl turi gautis kažkas sudėtingo. Pavadinkim tuos daiktus atomais.
O visa kita yra kaip ir istorija: iš atomų sąveikos radosi molekulės, iš jų sąveikos - didesnė molekulės, iš kurių gyvybė, iš kurios sudėtingesnė gyvybė, tada socialiniai dariniai, ir taip iki pat Jungtinių Tautų Organizacijos
***
Paklausite, kodėl tokiu atveju visata neužsipildė be galo sudėtingais dariniais? Nuostabus klausimas. Atsakymas yra entropijos didėjimas. Kadangi visata turi bjaurų polinkį viską ardyti, ilgai išlikti gali tik dalykai, kurie arba yra labai stabilūs, arba spėja sudėtingėti greičiau, nei entropija juos ardo. Čia kaip natūrali atranka, tik ji prasidėjo ne tada, kai čia pas mus kažkas pradėjo ropoti ir šliaužioti, o gerokai anksčiau - greičiausiai per patį Didįjį sprogimą.
***
Kaip manote, ar šie mano pasvaičiojimai atsako į klausimą, kurį iškėliau temos pradžioje - kodėl visatoje, kuri turi polinkį į entropijos didėjimą, lokaliai didėja sudėtingumas?