Privačiai gavau pastabą, kad publika nori likti prie gėlių - tai Ok, kol kas galim palikti paukščių serenadas nuošalyje.
Kartu sulaukiau labai teisingo klausimo - kam gi visatai apskritai reikalingas tas grožis.. Tai iš karto atsiprašau visų, kurie susižeis akis jas bevartydami.. Bet be visatos sudėtingumo dėsnio aš čia
tikrai neapsieisiu
Tai va.
1. Visata lėtai bet užtikrintai bando surasti patį sunkiausiai aprašomą būdą egzistuoti. Deja, šita dalimi turėsit tiesiog patikėti, nes gi žinot - palaiminti tie, kurie tiki nematę.
2. Kad to pasiektų, visatai tenka vis labiau ir labiau didinti joje egzistuojančių sistemų sudėtingumą (nes nesudėtingi dalykai yra lengvai aprašomi).
3. Kažkada evoliucijos eigoje augalai atrado vieną iš būdų išnaudoti šią visatos savybę savo reikmėms - šiuo atveju, kaip pasiųsti sunkiai suklastojamą vizualinį signalą, kuris būtų suprantamas kitoms rūšims (vabzdžiams). Šitas mechanizmas veikia tik todėl, kad yra tik labai nedidelis kiekis būdų augalams priartėti prie ultimate sudėtingumo, ir dėl to apsimetėliai neturi daug šansų juos rasti atsitiktinės mutacijos dėka - tą galima padaryti tik labai ilgai ir sistemingai ko-evoliucionuojant kartu su vabzdžiais. Visi bandymai padaryti sudėtingumą greitai atrodys tiesiog keistai - tarsi negrabūs pradedančio tapytojo paveikslai.
4. Kiti gyvūnai turbūt irgi kažkiek naudoja panašius mechanizmus. Pvz., sveikos patelės ar patinai gali būti arčiau sunkiai suklastojamo sudėtingumo idealo, ko neoptimalūs individai negalės imituoti nei atsitiktinai, nei gudrumu - nes tiesiog per sunku tiek daug parametrų suklastoti taip tiksliai. Ir dėl to išsisprendžia čia jau aptarta "idealaus partnerio" išvaizdos užkodavimo genuose problema. Tam nebėra jokio reikalo, nes užtenka, kad gyvūnas turėtų bent minimalų gebėjimą atpažinti to universalaus sudėtingumo manifestacijas savo gentainių išvaizdoje. Ir tada jau nesvarbu kaip keisis gyvūnų kailio spalva, kūno dalių proporcijos ar snukelio forma - visada bus galima atskirti geresnius genus turinčius individus, nes jie tiesiog atrodys "teisingiau".
5. Bet tada atsirado žmonės su savo fucking peraugusiomis smegenimis, ir išmoko ne tik matyti sudėtingumo signalus skirtus kitiems gyvūnams, bet pastebeti ar net sukurti juos abstrakčiuose dalykuose - pvz. grožėtis poetiškai sudėliotais žodžiais, jausti geros šachmatų partijos, ar treniruoto kūno judesių eleganciją ir t.t. Tiesą sakant, mes esame tokie universalūs, kad iš tiesų absoliučiai bet kurioje sistemoje, kuri turi bent minimalų potencialą daryti kažką sudėtingo, mes galime intuityviai pastebėti tą siaurutį "teisingų" parametrų poaibį. Ir tie malonūs estetiniai jausmai, kuriuos patiriame tose situacijose visai nėra atsitiktiniai. Čia yra pačios visatos mums per evoliuciją įskiepytas rewardas už tai, kad truputį pastūmėjame savo visatos kampelį į tą pusę, kur jis
turi judėti (žr. 1 punktą).