Neapykantos kurstymas

[ToxisLT]

o ash ir nesakau, kad valdzhia - yra vaistas nuo durnumo.. valdzhia tera tie patys zhones, kurie yra durni...
tiesiog budami lygiai tokie patys jie istato saugiklius nuo poelgiu, kuriuos sumasto ju lygiai tokios pachios shlykshtyniu pritvinkusios smegenys:)

juk ar chronishkas "gerietis".. visishkas "dievo avinelis", absoliutus teigiamumo isikunyjimas galetu sugalvot is(akymus)/statymus - "nezhudyk".. jam net i galva neateitu kad galima zhudyt (jei ateitu - reishkia jis nera visishkai ir absoliuchiai teigiamas - jame kyla blogos mintys.. ).. ar vogt, ar "svetimoteriaut"...

tik pakankamai ishkrypes protas gali sugalvot saugiklius nuo kitu ishkrypusiu protu...
ar istatymus, kurie apreptu daugeli galimybiu ji apeiti
taipkad jei kazhkoks istatymas veikia puikiai absoliuchiai be jokiu pataisu - tokio istatymo autoriu "na fsiakyji pozharnaji" ishkart reiktu uzhrakit, nes jei jau jis sumislyjo visus galimus apejimo budus ir juos itvirtino.. velnias zhino ko jo suktas protas nepavieshino ir neirashe =)

[RB]

Jeigu remsimės prielaida, kad dauguma žmonių elgiasi neracionaliai, tai jie demokratijos būdu įteisina neracionalias normas ir jas primeta racionaliai mąstantiems žmonėms.

Nebūtinai. Dabar esu išgėręs keliais bokalais per daug, kad galėčiau pateikti išsamų paaiškinimą, bet apskritai tiek kolektyvinis sprendimų priėmimas, tiek vadovavimasis formaliomis nuostatomis saugo nuo neracionalumo.
Kaip šiuo klausimu veikia norminiai aktai turėtų būti akivaizdu, o kolektyvinis sprendimų priėmimas (pvz., demokratiniame parlamente) yra tam tikras saugiklis – menkai tikėtina, kad visi parlamento nariai turės vienodus iracionalius impulsus. Įtikinti kitus galima (ar bent jau turėtų būti galima, idealiu teoriniu variantu) racionaliais argumentais, taigi, tikėtina, kad kompromisinis sprendimas bus racionalesnis nei vidutinis atskiro asmens sprendimas. Taip, galima kalbėti apie tai, kad kai kurie iracionalūs postūmiai gali būti masiniai (įvairios masinės isterijos – pvz., „patriotizmas“, antisemitizmas, homofobija), tačiau kolektyvas yra labiau inertiškas ir sunkiau pastumiamas link nepagrįstų sprendimų.
Apskritai demokratinė sistema užtikrina „vidutinybių valdžią“ – tai yra saugiklis tiek nuo itin idiotiškų, tiek, deja, ir nuo itin genialių sprendimų. Kiek man teko susidurti su žmonėmis – esu pasiryžęs lažintis, kad šiuo atveju apsaugos nuo idiotizmo duodama nauda gerokai didesnė nei potenciali blokuojamų ryžtingų genialių sprendimų žala.