Aš lygtais šį legitymacijos промох'ą paminėjau, t.y. Lietuva atkūrė nepriklausomybę užuot "išstojusi" iš sąjungos ar sukūrusi naują Lietuvos valstybę... Bet kokiu atveju, pritariu kolegoms, raginantiems sukonkretinti problemą, nes tingiu vien dėl šio atvejo gilintis į TSRS konstituciją.Monstras wrote:O jei taip svarbu konstituciškumas, tai Lietuvos atsiskyrimas nuo TSRS tuometinės konstitucijos atžvilgiu irgi buvo labai abejotinas (negaliu rašyti "aiškiai antikonstitucinis", nes TSRS konstitucija formaliai numatė teisę respublikoms atsiskirti). Ar ir jam nepritari?
Teisė į nepriklausomybę vs. teisė į teritorinį vientisumą
Argumentacija apie tautų apsisprendimo laisvę ir etnines sienas turi vieną trūkumą: kaip žinome, tautų formavimasis bei asimiliacija yra nuolatinis procesas, vykęs visą žmonijos istoriją. Tuo tarpu atsisakymas suteikti tokiai teritorijai nepriklausomybę motyvuojant „atskiros tautos nebuvimu“ reiškia, kad mes tartum bandome padėti šitam procesui tašką ir pareikšti, kad tautų formavimosi procesas pasibaigė XX amžiumi ir jokių naujų tautų ateityje atsirasti nebegali. Kuo toks teiginys pagrįstas?
Tautos kūrimasis yra procesas, valstybės sukūrimas - įvykis (kurį tautos gyvavimo istorijoje galima pavadinti lūžiniu). Taško niekas nededa. Atsisakymas reiškia nesutikimą su nuomone, jog atskira tauta yra susiformavusi aptariamuoju momentu. Nematau čia kažkokių esminių taškų tautos formavimęsi, nes procesas, kaip sakėte, yra nesustabdomas...