Mindaugas buvo vienas iš Lietuvos valdovų (greta Gedimino ir vėlesnių kunigaikščių), gerai suvokusių izoliacijos keliamus pavojus, tame tarpe ir mokslinį bei kultūrinį atsilikimą.
Todėl būtų galima sakyti kad švenčiame ir lietuviškosios diplomatijos bei tarptautinių santykių užgimimą (iki tol nuo kokių 1180-ųjų, kai Lietuva turbūt buvo realiai suvienyta, su kaimynais bendravome geriausiose to meto tradicijose: ateidavome, visus išskersdavome ir pasiimdavome viską, ką galėjome panešti).
Šaunu. Tu vienas iš to nedaugelio, galintis pagrįsti, ką iš tiesų švenčiame, kokie reikšmingi dalykai slypi po tuo iš pirmo žvilgsnio tuščiu žodžiu "karalius". Tačiau temą užvedžiau turėdamas omeny tuos likusius 99% lietuvių, kurie į viską žiūri daug paprasčiau, maždaug kaip mūsų questas
Karalius yra rimtas valstybės valdovas, kunigaikštis irgi valdovas bet toks lyg ir nevisavertis, Lietuva ir taip pakankamai atsilikus karalių srity (turėjo tik vieną, koks siaubas), tad reikia atšvęst bent jo karūnavimo dieną. Jiems imponuoja būtent pats karaliaus titulas, o ne tie gilesni už jo slypintys dalykai. Apie juos dauguma išvis nei žino, nei susimąsto. Todėl ir klausiau pradžioje, kuo karalius geriau už didyjį kunigaikštį, o ne kuo lygiateisiai tarptautiniai santykiai geriau už tarptautinę izoliaciją ar kuo nepriklausomybė su tam tikrom nuolaidom geriau už okupaciją. Tikiuosi, suprantamai išdėsčiau, ką noriu pasakyt
Aišku, galima ginčytis, ar prekybiniai-kultūriniai-diplomatiniai ryšiai su kaimynais yra gerai, bet IMHO daugeliu (išskyrus aršius Murzininkus) turėtų būti akivaizdu, kad izoliacija – ne išeitis.
Nematau dėl ko čia ginčytis
