Iš kur tokia nuoskauda? Negi taip dažnai sutinki radikalus teigiančius jog prie sovietų buvo geriau gyventi arba kitakalbius kurie apkeikia jei nekalbi su jais gimta kalba? Gyvenu tame pačiame Vilniuje ir kas rytą važiuoju troleibusu kuriuo važiuoja nemažas būrys į lenkų mokyklą. mano pastebėjimais, kad ir kaip sugadindami gerokai daugiau jų kalba lietuviškai negu lenkiškai. Ar čia apie senukus kurie negali prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo (Mačiau senutę, kuri visą laiką kol, važiavome troleibusu įnirtingai sakė senus stotelių pavadinimus tokiu piktu ir bekompromisiniu tonu. Man liko tik stebėtis seno žmogaus gera atmintimnnavakas wrote:Taip, sutinku, kad studento mintys nėra iš gudriausiųjų, bet nesakykit, kad šito nesuprantat?.. Negi patys esat šitaip atsiriboję nuo tautos istorijos, kad vieni naujausių tautinę savimonę formavusių įvykių (prisiminkime, kad svarbią savęs suvokimo dalį sudaro suvokimas to, kuo aš NEsu) nepaliko žymės jūsų samonėse?
Man nepatinka, kai manęs gatvėje laiko klausia rusiškai ar lenkiškai, o atsakius lietuviškai gaunu saują esminių svetimos kalbos žodžių į veidą. Ne dėl to, kad nemoku svetimų kalbų. Man nepatinka, kuomet mano akivaizdoje yra drįstama teigti, jog okupuotoje Lietuvoje gyventi buvę geriau. Nepatinka, kai mano akivaizdoje nevalstybine kalba yra eskaluojamos Didžiosios Rusijos idėjos. Visa tai ir dar daugiau aš sieju su savo, lietuvio, savimone.
Žinoma, kvaila būtų teigti, kad reikėtų uždrausti Brazauskui dėstyti.
)? Niekaip negaliu suprasti, kodėl išskirtiniai atvejai imami už pavyzdį ir tuo mėginama paaiškinti bendrą padėtį? Mano patirtis kaip tik rodo, kad kitakalbiai arba mokinasi lietuviškai (jei turi ambicijų kilti) arba išvažiuoja arba malasi savo grupęlėse kurios niekam perdaug neįdomios. Ta komunizmo paranoja man primena kiekvienai tautai būtiną elementą: priešą. Jei nėra priešų tai tauta jaučiasi ne tokia vieninga ar ką?
