Bažnyčios turto mįslės
http://www.lrytas.lt/-12111363021209413 ... C4%97s.htm
Vilniaus senamiestis. Pilies gatvės pradžia. Restoranuose ir kavinėse liejasi svaigalai, čia pat jaunimas aiškinasi santykius. Tik vienas kitas praeivis žino, kad šios prestižinės gatvės pastatai nuo 1-ojo iki 9-ojo numerio priklauso Vilniaus arkivyskupijai. Kaip ir daugybė kitų senamiesčio statinių, kurių vertė, neskaičiuojant žemės kainos, šiuo metu siekia maždaug 209 mln. litų.
Bažnyčia pamažu atgauna tai, kas jai priklauso. Tačiau Vilniaus arkivyskupija nuo savo bendruomenės slepia, kur panaudojamos pajamos, gautos iš turto nuomos. Ir kodėl pamažu šis turtas paslaptingai tirpsta.
Turtas sparčiai parduodamas
Bažnyčia ir verslas? Vargu ar religingo žmogaus ausiai šis žodžių sąskambis priimtinas. Tačiau kad ir kiek jis rėžtų ausį, verslo sandėriai vyksta ir religinėse bendruomenėse. Šios yra savo kiemo šeimininkės, o jų turimas nekilnojamasis turtas gali tapti dingstimi imtis komercinės veiklos. Tik ar skaidrios?
Bemaž visas religinėms bendruomenėms priklausantis nekilnojamasis turtas yra kultūros paveldo objektas: kas su juo daroma, bendruomenės turi teisę žinoti. Kita vertus, istoriškai susiklostė, kad Bažnyčia turtą sukaupė iš aukų.
Statinius jai dovanodavo turtingi asmenys, tikėtina, vildamiesi, kad juose bus vykdoma labdaringa, sielovados ar švietėjiška veikla. Bažnyčia ir savarankiškai tą turtą kaupė, nes tai - svarbi investicija, už kurią gautomis pajamomis turėtų būti remiama bendruomenė ir jos veikla.
Taigi dar ir dėl to bendruomenei svarbu žinoti, kokias pajamas Bažnyčia gauna už nekilnojamąjį turtą ir kaip jomis naudojasi. Tačiau Vilniaus arkivyskupijoje, skirtingai nei kitose religinėse bendruomenėse, tokiomis žiniomis nesidalijama.
Anaiptol, „Ekstros“ tyrimas rodo, kad arkivyskupijos turtą stengiamasi tyliai sutelkti į vienas rankas. O iš šių tas turtas taip pat nepastebimai tirpsta.
Parduodamos net parapijų šarvojimo salės ir kitoks bendruomenėms priklausantis nekilnojamasis turtas. Atrodo, jo savininkai nelaukia geresnių laikų ir pastatus parduoda nesidairydami į ateitį.
Pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio mėnesį buvo pasirašytas sandoris, pagal kurį Vilniaus arkivyskupija pardavė 44 arų žemės sklypą Pylimo ir Lydos gatvių sankryžoje. Šioje vietoje esančių analogiško dydžio žemės sklypų vidutinė rinkos kaina siekia apie 12-15 milijonų litų.
Kanonų teisės kodeksas, kaip ir Vyskupų Konferencijos sprendimai, spausdinti „Bažnyčios žiniose“, yra nustatę, kad pagal bažnytinę teisę arkivyskupas, parduodamas turtą, viršijantį 2 milijonus litų, turi informuoti Šventąjį Sostą Vatikane. Tuo tarpu Pylimo ir Lydos gatvių sankryžoje esančio sklypo vertė (sandorį sudariusios šalys jos neskelbia) gali būti didesnė šešiais septyniais kartais už tą, kurią viršijus privalu atsiklausti Vatikano.
Žinoma, keletas dešimčių milijonų litų praturtintų bendruomenę, bet ar taip įvyko? Gal lėšos bus panaudotos kitur, sėkmingai investuojamos? Ar ir dėl kito milžiniškos vertės turto pardavimo buvo atsiklausta Vatikano? Atsakymus į šiuos klausimus gauti nepaprasta, nes Vilniaus arkivyskupija, skirtingai nei Kauno, atsitvėrusi tylos siena - metų finansinės ataskaitos viešai neskelbia.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia taip pat yra sudariusi keletą nuomos ir subnuomos sutarčių, bet jos valdos anaiptol neprilygta Vilniaus arkivyskupijos valdoms. Nuoma užsiima ir Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas, turintis pastatų Subačiaus ir Aušros Vartų gatvėse. Tačiau ir pastarosios bendruomenės turtai yra kuklūs.
Nuo 2007 m. liepos 1 d. nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas visas tradicinėms religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams nuosavybės teise priklausantis turtas ir jų neterminuotai arba ilgesniam kaip 1 mėnesio laikotarpiui perimtas naudotis nekilnojamasis turtas, neatsižvelgiant į jo naudojimo tikslus.
Vilniaus arkivyskupijoje, kaip ir verslo įmonėje, priimtina šeimyninė ranga.
Į „Ekstros“ klausimus, kokios vertės nekilnojamąjį turtą šiuo metu valdo Vilniaus arkivyskupija, kokios pajamos per metus gaunamos už patalpų nuomą ir kam panaudojami pinigai, arkivyskupijos Ekonomo tarnyba atsakė per advokatą Darių Krukonį.
„Pasitarę nusprendėme tokios informacijos neteikti. Visa veikla, susijusi su nekilnojamuoju turtu, vykdoma atsižvelgiant į kanonų teisės reikalavimus ir tarptautines sutartis. Jos tikrai nėra pažeidžiamos.
Arkivyskupijos valdose - įvairūs šeimininkai
Pilies g. 1/Šventaragio g. 2. Įsikūrusi Vidaus reikalų ministerija ir Sveikatos priežiūros tarnybos priimamasis pensijų klausimais.
Pilies g. 2. Patalpas (874 kv. m) nuomojasi UAB „Hansabankas“. Anksčiau šias patalpas nuomojosi UAB „KristiAna“.
Pilies g. 3. UAB „Komteksta“ 2005-2010 m. išsinuomojusi 82 kv. m patalpas parduotuvei. Tame pačiame pastate veikia „Soprano“ kavinė.
Pilies g. 4. UAB „RCD Room Concept Design“ 1999-2009 m. išsinuomojusi 238 kv. m patalpas. 1999-2005 m. buvo sudaryta subnuomos sutartis su UAB „Osterodė“. Dabar čia įsikūrusi stalo įrankių, aksesuarų, virtuvės reikmenų parduotuvė „Zwilling“.
Pilies g. 5. UAB „Liūtų vartai“ 117 kv. m patalpas yra išsinuomojusi 2003-2013 m. Jose esantis graikų restoranas „S.Metaxa“ šiuo metu yra remontuojamas.
Pilies g. 6. Kavinė „Pilies pasažas“. Jos kieme veikia parduotuvė „FantasmAgoria“, prekiaujanti gotų subkultūros drabužiais ir aksesuarais, beje, neretai dekoruojamais satanistine simbolika.
Pilies g. 7. Įstaigų patalpos. Anksčiau veikė parduotuvė „Batų respublika“, dabar - suvenyrų parduotuvė. E.Kozyrovičiūtės-Mejuvienės individualiai įmonei (IĮ) išnuomoti 104 kv. m.
Pilies g. 8. UAB „Solardas“ priklausanti firminė „Adidas“ parduotuvė ir kavinė „Pilies menė“. Arkivyskupija valdo 498 kv. m patalpas: nuomos sutartys neregistruotos.
Pilies g. 9/S.Skapo g. 12. 2004-2009 m. E.Kozyrovičiūtės-Mejuvienės IĮ. Registre užfiksuota tik trečdalio patalpų, priklausančių arkivyskupijai, nuoma.
Pilies g. 14. Dalį patalpų (84 kv. m) nuomojasi Ganusausko IĮ. Jose įrengta Keramikos studija.
S.Skapo g. 4. Gyvenamasis namas. Registre nėra nurodyta juridinių faktų. Pastate įsikūrusi Ekonomo tarnyba, veikia advokatų kontora ir Valstybinė kalbos inspekcija.
Aušros Vartų g. 7A. UAB „VIA Media“ 2006-2011 nuomojasi dalį šiuo adresu esančių patalpų: 276 kv. m iš 4564 kv. m. Hipoteka įregistruota 2007 m. Pastate įsikūręs ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Nuomos sutartis nėra registruota.
Odminių g. 10. Gyvenamasis namas. Fizinis asmuo 2007-2010 m. yra sudaręs finansinės nuomos sutartį su UAB „Hansa lizingas“ dėl 251 kv. m ploto.
Pylimo g. 30. Patalpas nuomojosi UAB „Invalda Real Estate“. Pastate įsikūrusi UAB „Archinova“.
Dominikonų g. 6. Arkivyskupijai priklauso 2369 kv. m patalpos. Iš jų 313 kv. m nuomojasi UAB „Bentley International Recruitment Services“. Patalpose, kur anksčiau būta „Katalikų pasaulio“ knygyno, veikia užsieniečių rengiamais bernvakariais garsėjantis airių restoranas „The Dubliner“.
„Ekstros“ ir Registrų centro duomenys.
Pajamos iš banko - solidžios
Senamiestyje net ir ilgalaikės nuomos kainos yra fantastinės. Kokios? „Negalime jums to pasakyti. Tai - konfidencialu“, - paprasčiausią atsakymą pateikė UAB „Hansabankas“ atstovai: vienas banko filialų sostinėje užima dalį pastato Pilies g. 2. Pastarasis - arkivyskupijos nuosavybė.
„Ekstros“ šaltinių teigimu, 1 kv. m ilgalaikė nuoma sostinės senamiestyje kainuoja nuo 100 iki 150 litų. Banko patalpos užima 874 kv. m. Taigi per mėnesį už jas gali būti mokama nuo 87 iki 131 tūkst. litų nuoma.
Tačiau ne visos nuomos sutartys fiksuojamos Nekilnojamojo turto registre (NTR). Žinoma, arkivyskupija turi teisę to nedaryti: pagal Civilinį kodeksą, registruoti nuomos sutartis nėra būtina.
Bet kas sugaudys, ar tose sutartyse nurodoma reali nuomos kaina? Arba kas galėtų atsakyti, kur nusėda už nuomą gauti pinigai? To patikrinti, kai sutartys neregistruojamos NTR, faktiškai neįmanoma: sutartis tokiais atvejais rankose turi tik abi jas sudariusios šalys.
Todėl tenka abejoti, ar pajamos, kurias arkivyskupija gauna už nuomą, apmokestinamos.
tiek daug krikščioniu ir tiek mažai liutu 
Lankiau profesoriaus iš Austrijos paskaitų ciklą apie bažnyčios ir valstybės santykius, ten ne į vieną "smagią" diskusiją teko įsivelti, mat dėstytojas išskirtinai palankiai kalbėjo apie Romos katalikų bažnyčią. Nustebino frazė, kad religinė laisvė gali turėti teigiamą aspektą (išpažinti kokį nori tikėjimą) ir (!!!) neigiamą - neišpažinti jokio tikėjimo. Tačiau labiausiai įsidėmėjau musulmonių moterų, kurios dėsto Austrijos arba Vokietijos mokyklose, aprangos klausimą. Dėstytojas atvirai pasakė, kad, jo manymu, čadros ir burkos viešajame gyvenime (pvz., mokyklose, bet ne gatvėse - to daryti neleistų Konstitucija) turėtų būti uždraustos, nes tokia mokytojos apranga, anot jo, bruka mokiniams jos religiją. Tačiau kai pasiteiravau, ar Romos katalikų tikėjimą bruka ir mokytoja, ant kaklo nešiojanti pakabutį su Krikščionybės simboliu - kryželiu - jis tame nematė nieko blogo (dėstytojas save priskiria Katalikų bendruomenei). Religijos mokslus studijuojantys kolegos man liepė pasiskaityti apie Islamą - anot jų, čadra neturi nieko bendro su religija, ji tereiškia moters priklausomybę vyrui ir dėl to ją reikėtų drausti. Man asmeniškai nėra jokio skirtumo, ar čadra ir burka yra daugiau religinis ar kultūrinis simbolis, nes koks skirtumas, ar krikščionė moteris, dėvinti santuokuos žiedą, taip iškreiškia savo požiūrį į šeimą, ar musulmonė moteris, atėjusi su čadra ir sakanti: "Taip, aš priklausau savo vyrui." Džiugina tik tai, kad paskaitoje buvo galima apie tai diskutuoti. O tai, ar studijuojančios soc. mokslus stundetės laiške išsakytas dėstytojo "tiesas" kažkas bandys sukritikuoti ir iškviesti dėstytoją į diskusiją, ar "nupils" į sąsiuvinį kaip vienintelę tiesą, priklauso nuo studento sąmoningumo ir suvokimo lygio. Juk dėstytojai irgi gali turėti savo nuomonę, kol išsako ją kaip nuomonę ir etiškais būdais.
