Singuliaras wrote:Nu, žinok, esu matęs ne vieną profesorių menkystą, kvailį, grafomaną ar paprasčiausiai niekšą. Taip kad...
Vieną semestrą man dėstė trys profesoriai. Šitų pakaitų lankymas buvo beviltiškai beprasmis užsiėmimas. Apie juos tikrai turėjau nekokią nuomonę, kol detaliau nepasidomėjau jų veikla. Aplamai mokslinis pripažinimas už idiotizmą yra reta išimtis. Nors, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms tai pasitaiko gan dažnai, pavyzdžiui, Lysenka, Mičiūrinas.
Akela wrote: Ar mokslinė veikla turi garantuoti, kad asmuo turės tam tikrą įsitikinimų/moralinį settingą? Juk tai skirtingos, tiesine priklausomybe nesusijusios sritys.
Tame ir reikalas, kad tai skirtingi dalykai. Jeigu protą pradėsime lyginti su įsitikinimais ir dar prie to prijungsime moralę, tai ką reikėtų pasakyti apie tokius žmones kaip Guderianas ir Romelis. Jie nors ir netikėjo nacionalizmo paistalais, bet vistiek kovėsi už Hitlerio idėjas. Apie tokius kaip Heidrichas, Krupas, Špėras iš vis patylėti reikėtų: taip išeina, kad jie chroniški idiotais. Arba dar geriau, Lenė Ryfenštal. Ji buvo genijus, bet po karo visą likusį gyvenimą bandė teisintis dėl "Valios triumfo" ir "Partijos suvažiavimo", nors įtikinamos istorijos taip ir nesukūrė. O išvis geriausiai tai Verneris Fon Braunas, kurį buvo norėta perduoti Niurnbergo tribunolui tik amerikiečiai neleido. Vo jis tai išvis psyhas.
Todėl ir sakau, jog man atrodo, kad Vajėzaus iškeltas klausimas nelabai kuo susijęs su protu.