Alchi wrote:Labai gera priemonė yra pažeminti vaiką prieš jo draugus, liepiant dirbti ką nors visiems matomoje vietoje. Fizinės bausmės vyresniems jokios naudos neneša. O va patyčios visada gerą rezultatą duoda
Aha, todėl darysime kaip viduramžiais, visus vagis į kubilą aprengsime ir dūdelę pririšime prie burnos, kad rėkdamas mus linksmintų. O jei rimtai, auklėjimas turi būti nuoseklus procesas. Todėl, jei nuo pat kūdikio, vaiką auklėsi be smurto - viskas bus gerai.
Apibrėžti smurtą? Bet koks pliaukštelėjimas - smurtas. Bet kokia neigiama agresija iš tėvų pusės - smurtas. (Nemaišykite su teigiama agresija, pavyzdžiui, kutenant vaiką ar žaidžiant su juo.) Bet koks vaiko mušimas, bet koks vaiko žeminimas - negalimas dalykas auklėjime.
Netgi vaikai, kurie prieš tai buvo "auklėjami diržu," labai greitai perpranta teigiamus paskatinimus. Vaikas visai kitaip žiūri į žmones, kurie su juo elgiasi kaip su lygiu asmeniu. Žinoma, veikiausiai jau minėjau, kad taip elgiasi tik itin aukšto socialinio intelekto tėvai, todėl nesitikiu, kad šis reiškinys natūraliai atsiras kiekvienoje šeimoje. Tačiau, būkit geri, nepradėkite svaidytis pavyzdžiais apie "probleminius vaikus," "neklaužadas" ar panašius atvejus, mat būtent tie atvejai turėtų būti iliustracijos netinkamo auklėjimo, galėčiau lažintis, jog visų vagiliaujančių vaikų tėvai vaikus "auklėja" mušdami.
Dėl aukščiau iškelto klausimo apie profesionalų vaikų auginimą ir auklėjimą... Na, jei kas išgali - samdo aukles. Tiesa, kartais būna problemų, mat auklės nebūna vaikui autoritetai. Kiek esu stebėjęs auklių darbą - jos nesusitvarko su vaikais, mat vaikai prieš jas stengiasi parodyti, jog "čia jų teritorija." Yra auklių, kurios sugeba susitvarkyti su vaikais ir užsidirbti jų pagarbą įvairiais būdais, tačiau tai nėra paprasta, ypač, jei tėvai į vaikų auklėjimą iki tol žiūrėjo aplaidžiai.
Kaip suprantu, lyg ir priėjome išvados, jog
įmanoma vaikus auklėti visiškai nemušant ir nesmurtaujant psichiškai. Tačiau iškilo kita problema, kad tam nėra resursų ir laiko. Taip? Na, mano sprendimas gali būti kiek nepopuliarus, tačiau... Jei šeima neturi laiko, vietos, noro ir pinigų auginti vaikams... Tada tokia šeima ir neturėtų auginti vaikų. Sakyčiau, 4 pagrindiniai kriterijai vaikams atsirasti:
laikas,
vieta,
noras ir
pinigai. Visi šie faktoriai vienodai svarbūs planuojant vaikus ir, mano manymu, jei nors vienas iš jų nėra patenkinamas - nederėtų planuoti vaikų. Tiesa, jei visi šie faktoriai patenkinami, o tėvai turi pakankamai žinių apie įvairius vaikų auklėjimo metodus, tokioje šeimoje vaikai galėtų užaugti nepatirdami jokio smurto, ir jų geriausi draugai būtų jų tėvai.
Prisipažinkite atvirai, kiek iš jūsų gali pasigirti, kad jūsų tėvai jums taip pat yra ir geri draugai? (Ne ta prasme, kad "draugai," bet tikrų tikriausi draugai, kuriems galima pasipasakoti paslaptis, prašyti patarimo, prašyti pagalbos, pasiguosti, su kuriais jums malonu būti, etc.) O kiek iš jūsų vaikystėje jautė, jog tėvai yra jūsų priešai? Tai, žinoma, retoriniai klausimai, nenoriu kištis į jūsų gyvenimus. Tačiau, taip jau yra, kad tėvai dažniausiai būna vaikų priešai, bent jau vaiko galvoje sukasi tokia mintis.
Hmmm - žinai ką - rašyk knygą, jei bus geresnė/įtikinamesnė, nei Christopherio Green'o - įtikinsi 
Kol kas, deja, ne.
. Po to supratau, kad ai absurdas, ir nebemusiau. Sugebejau. Sugebesi ir tu.
).
O gal ir ne. Ką čia supaisysi... 
Aišku, naujoje jis ieškos panašių draugų, nes jau turi atitinkamą patirtį. To išvengti galima suradus jam mielą užsiėmimą/laisvalaikio praleidimo būda su naujais (ir jau teigiamais) autoritetais. Pvz... kovų menai su griežtu ir šiaip teisingu treneriu ar panašiai. Kitaip sakant - nauja teritorija/draugai/laisvalaikio užsiėmimai.