Atsisakau diskutuoti apie nusikaltėlius ir bausmes jiems, mat tai nesisieja su smurtu prieš vaikus. (Nors jiems taip pat neturėtų būti taikomos fizinės bausmės. Be to, jie nėra baudžiami, jie yra izoliuojami nuo visuomenės su tikslu perauklėti, bent jau idealiomis sąlygomis.)
Legionai, suprantu, kad fizinės bausmės yra lengviausias būdas auklėti vaiką. Tačiau galima išvengti viso to ir lygiai taip pat efektyviai auklėti vaiką, nesuteikiant jam fizinio ar psichinio skausmo. Ar galiu pasiūlyti kelis būdus, kaip auklėti vaiką teigiamo paskatinimo bei dėmesio deprivacijos būdais?
Visų pirma, reikia, kad šeimoje būtų apibrėžtos taisyklės, kad visi vaiką auginantys asmenys taisykles suvoktų visiškai vienodai ir vaikas negautų prieštaraujančių signalų. Kai ta sąlyga išpildyta, galima pradėti teigiamus paskatinimus, vaiką reikia girti už tai, kad jis elgiasi gerai, yra tvarkingas, jam reikia aiškiai parodyti, kad būtent toks elgesys yra iš jo laukiamas. Paskatinimai dažniausiai turi būti žodiniai, tačiau galima ir šiek tiek papirkinėti vaikus už itin daug pastangų reikalaujančius darbus ar poelgius, pavyzdžiui, jei vaikas neprašytas nuvalė dulkes ar išplovė indus. Ilgainiui vaikas išmoks tuos elgesio modelius, dėl kurių yra apdovanojamas, taip pat išmoks pasitikėti tėvų žodžiu, mat negaus prieštaringų signalų ir visada bus apdovanojamas už elgesį, į kurį nukreipia tėvai.
Jei, visgi, vaikas elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, nori atkreipti dėmesį daužydamas daiktus, derėtų nieko netariant pašalinti daužomus daiktus ir vaiką ignoruoti (apsimesti, kad jo nesimato ar nepastebi, ką jis daro) tol, kol jis nepakeis veiklos. Dažnai vaikai nori dėmesio, ir jei jie išmoks, jog neigiamas elgesys jiems jo suteikia, jie išsiugdys tokį elgesio modelį, o to leisti nederėtų. Visgi, kai vaikas pakeis veiklą į teigiamą, pavyzdžiui, pradės ramiai žaisti ir šokti, deklamuoti eilėraščius ar panašiai, tada derėtų jį pagirti už tai, kad jis nebesielgia netinkamai (žodinis apdovanojimas) ir jam derėtų suteikti daugiau dėmesio.
Žinoma, dauguma tėvų yra pervargę, tingūs, nemėgsta žaisti ir bendrauti su savo vaikais... Tada paprasčiau mostelėti per užpakalį ir tiek. Tada vaikas bijos tėvų ir nesipainios po akimis, bus ramus ir užguitas, arba kaip tik, išmokęs, kad tik tokį dėmesį gauna - taps hiperaktyviu neklaužada. Nesakau, kad Legionas toks yra, tikiu, kad jis su vaikais praleidžia daug laiko ir jam patinka su jais būti.
fizikanas wrote:D3monas wrote:
Jei nėra skirtumo tarp teigiamo ir neigiamo paskatinimo efektyvumo<..>
Skamba gan absurdiškai. Gal gali plačiau papasakoti?
Kalba apie tai, jog tiek teigiamas, tiek neigiamas paskatinimas esamu laiku pasiekia tokį patį tikslą. Apie ilgalaikį poveikį šiuo atveju nekalbu, tačiau manau, jog vienareikšmiškai neigiamas paskatinimas padaro didelę žalą žmogui, kai kalbame apie ilgus laiko periodus. Tačiau jei reikia sudrausminti vaiką "čia ir dabar", tai su abiejais paskatinimais, tiek teigiamu, tiek neigiamu, - tikslas bus pasiektas vienodai sėkmingai.
, bėga į kelią nekreipdamas dėmesio į artėjančias mašinas (...) argi tikrai vaiko sveikatai/gyvybei bei brangiam turtui pavojingais momentais nesmarkiai pliaukštelėt yr baisi nuodemė? (Negi taip jau blogai, jei visą gyvenimą bijos daužyt laptopus/liest plikus laidus/šokinėt nuo balkonų/pult po mašinų ratais - jei jau "programint" refleksų lygy?) 
