Vartotojiška visuomenė

[Flugzeug]

Gana seniai teko skaityti teoriją, aiškinančią vartotojiškos visuomenės ryšį su žmogaus sugebėjimais. Teorija maždaug tokia:
Žmonių gabumai atitinka normalinį pasiskirstymo dėsnį- 5% iš kairės yra ligoniai, 5% iš dešinės taip pat ligoniai, tik juos vėliau priskiria genijų kategorijai. 90% žmonių gabumai yra daugiau ar mažiau vienodo lygio. Sąliginai šį gabumų lygį įvertiname, kaip daugiakampio plotą, kuris lygus vienetui. Nubrėžiame X ir Y ašis, kur Y ašis yra efektyvumas, o X ašyje surašomos konkretaus žmogaus veiklos sritys, pvz.: fizika, automobilių mechanika, kompiuterinės technologijos ir t.t. Pagal šią teoriją, kuo daugiau veiklos sričių apima žmogus, tuo mažesnė galimybė turėti aukštesnes efektyvumo reikšmes Y ašyje kiekvienoje iš šių veiklų, nes X ašyje yra daugiakampio bazė, o efektyvumo reikšmės Y yra daugiakampio kampai. Šio daugiakampio plotas, kaip jau buvo minėta, lygus 1, o tai ir yra žmogaus gabumai. Pagal rinkos dėsnius, kuo geresnis specialistas- tuo geriau apmokamas jo darbas, kitaip sakant, tuo turėtų būti didesnis efektyvumo koeficientas Y konkrečioje veikloje mūsų grafikėlyje. Tačiau siaurinant veiklų diapazoną (daugiakampio bazę) ir didinant vienos veiklos efektyvumą mažėja asmens sugebėjimo adaptuotis aplinkoje galimybės ir tos veiklos sąsajų supratimo su kitomis žmonijos veiklomis. Rinkoje toks specialistas nėra reikalingas ir jis negaus atlygio adekvataus jo tos vienos veiklos efektyvumui. Pagal šią teoriją- tai yra tarsi automatiškai save reguliuojanti sistema. Tuo pačiu aišku, kad žmogus, besistengiantis plėsti savo veiklų sąrašą ir vystyti vienodą efektyvumą kiekvienoje iš jų- išsklaidys sugebėjimus ir netaps ekspertu nei vienoje iš jų, nes daugiakampio plotas yra 1.
Dėl to vartotojiškoje visuomenėje žmonės būna vienos ar kelių susijusių veiklų ekspertais, bet nevysto efektyvumo kitose srityse, kitaip sakant, jei aš gerai remontuoju automobilį Jonui, tai mano kompiuterį geriau už mane suremontuos Jonas, kuris iš to ir valgo duoną, o aš iš automobilių remonto.

Tikiuosi iš aprašymo galima kažką suprasti. O klausimai būtų tokie, iš kur ši teorija, bo visiškai neatsimenu ir kokios dar būna visuomenės be vartotojiškos?

[RB]

Iš kur šita teorija – neįsivaizduoju, bet iš karto akivaizdu, kad modelis labai suprimityvintas. Neatsižvelgiama į eilę faktorių:
1. Žmogaus „gabumų daugiakampio“ plotas nėra konstanta, jis kinta (paprastai didėja). Galima būtų kalbėti apie kažkokį konstantinio ploto „potencialo daugiakampį“, tačiau kol kas per mažai žinoma apie žmogaus galimybių ribas, tad tai būtų grynos spekuliacijos.
2. Neatsižvelgiama į tai, kad egzistuoja ganėtinai sudėtingi ryšiai tarp įvairių sričių.
3. Neatsižvelgiama į tai, kad kuo labiau gilinamąsi į konkrečią sritį, tuo daugiau pastangų reikia žinių praplėtimui (priedo, atsiranda poreikis susipažinti su kitomis sritimis, siekiant sukurti būtiną bazę tolesniam gilinimuisi į pasirinktą sritį).
4. To paties dalyko įsisavinimas nėra konstantinio sudėtingumo, tam reikalingos pastangos kinta atsižvelgiant į jau turimas žinias.

..etc...

[liuciferis]

Na teorija yra nebloga, bet su minusais kaip RB ir sake visu zmoniu mastymas skirtingas. zmogus dirbantis banke gali geriau ismanyti apie kompus uz ju pardaveja. Be to zmogus nuolat imasi informacija ir jos informacijos emimo greitis yra skirtingas. va dar vienas minusas. Paklausnese ir brangiau apmokomose srityse labiau norima tapti specialistais ir zmogus su didesniu plotu labiau renkasi ten o vat didesni plota uz vidurki (viena) rasti kokioje miskininkysteje sunkiau nei kvantineje fizikoje. Kitas nepaimtas faktas tas jog skirtingu regionu gabumu efektyvumas irgi yra skirtingas.

bet siaip tai fun teorija