Šią užduotį dabar vykdo LNK forume mano žaidimo dalyviai, todėl
Nerašykit atsakymų čia. Tik man į privatą
Kadangi šį forumą skaito kam nereik žinot 
Noriu pažiūrėt, ar užduotis sunki ar labai sunki, kad ateičiai galėčiau geriau sugalvot. Taigis:
Pirmas wrote: Vienas iš prieštaringiausiai vertinamų žmonių istorijoje. Vieni jį peikia, kiti aukština. Jo tautietis rašytojas vienoje savo knygoje taip atsiliepė: vergvaldys, tapęs garsiausiu laisvės teoretiku.
Išgarsėjo keliose srityse. Daugiau, kaip dešimt metų ėjęs daug įvarių pareigų, visuomenei žinomas, kaip politinis veikėjas, jis išleidžia 23 skyrių išsamią knygą apie savo krašto topografiją, geologiją, ekonomiką, politiką, zoologiją, botaniką, mineralus, laivyną, savo paties rengtas ekspedicijas. Tokios tikslios ir išsamios monografijos tais laikais neturėjo nei vienas kraštas.
Parašė patį svarbiausią savo kraštui politinį dokumentą, kuris laikomas jo įvairiapusės veiklos viršūne.
Be kitą ko kovojo už tikėjimo laisvę ir religijos atskyrimą nuo valstybės.
Viename savo laiške priešams rašė: „Jūs susimaišysite su mumis, jūsų kraujas tekės mūsų gyslomis ir kartu su mumis išsiplatins po šią didžiulę salą“.
Jo asmeninė biblioteka tapo pagrindu šiandien vienai didžiausių pasauly bibliotekų.
Pirmasis sugalvojo vieną iš specialių kasinėjimo metodų, be kurio šiandien archeologija yra neįsivaizduojama. Jį galima vadint archeologijos savo šalyje pradininku.
Antras wrote: Vargu ar pavyks istorijoje rasti kitą tokį pavyzdį, kaip šio žmogaus nuveikti darbai. Iš pradžių jis vos netapo advokatu, tačiau likimas istorijoje jam skyrė karvedžio vietą. Būdamas 24-ių, patenka į kalėjimą, iš jo pabėga, vėliau vėl patenka, ir vėl pabėga.
Išsikovojęs teisę vadovauti kariams ir su jais atvykęs, jis pamato priešą, kurio galybė daug sykių viršyjo išankstinius įsivaizdavimus. Tačiau nepabūgęs pradeda karą. Įveikia visas kliūtis, nežinomas ligas ir nepalankų klimatą. Neturėdamas nei tūkstančio karių, laimi mūšius prieš 30 – 50 tūkstantines armijas. Gandas, kad jo neįmanoma nugalėti, skrieja iš miesto į miestą aplenkdamas jį patį. Karvedžio įžvalgumą ir sprendimo tikslumą kovos lauke jis derino su žiauriausiom skerdynėm. Per tris mėnesius prasimuša iki priešų sostinės ir de facto ją užima. Su mažiau nei tūkstančiu karių užima sostinę, kurioje apytikriais paskaičiavimais vien pastatų buvo 65 000.
Vargu ar galima išaiškinti šią jo pergalių grandinę. Jo jėgą sudarė tiktai mitologinis autoritetas ir gerai organizuotos, disciplinuotos kariuomenės persvara.
Tačiau tuo jo legendinė pergalių grandinė nesibaigia. Paties tėvynainiai griežia ant jo dantį, dėl nepaklusimo aukštesniems valdovams. Žymiai didesnė, geriau pasiruošusi ginkluotės atžvilgiu armija pasiunčiama jį suimti. Tačiau su savo saujele karių jis sugeba netikėtai užklupt priešus ir visiškai sutriuškint. Jo žinion pereina pralaimėtojų ginklai ir likę gyvi kariai. Pačioj savo užkariavimų pabaigoj jis pagaliau turi kažkiek rimtesnę armiją.
Pabaigai suteiksime žodį vienam istorikui.
„Vis tiek kas bebūtų galvojama apie šį užkariavimą moraliniu požiūriu, kariniu atžvilgiu jis yra žavus. Saujelė silpnai ginkluotų, menkai apranga apsirūpinusių avantiūristų atvyko į karingos ir karštakraujės tautos valstybę.. ir užkariavo ją, neturėdami nei kompaso, nei žemėlapio, nemokėdami krašto kalbos... visiškai nežinodami, kur atsidurs, žengę sekantį žingsnį.. ar dykumoj, ar priešiškoj teritorijoj.<...> Tai stebuklingas žygdarbis, tik mitologijoj besutinkamas ir neturįs sau lygaus pavyzdžio istorijoje.
Trečias wrote: Notaro sūnus, pasauly išgarsėjęs tik slapyvardžiu. Jo slapyvardis tėra pavardės anagrama. Nors ir nepasižymėjo tokia nuoseklia estetinių ir filosofinių pažiūrų sistema, kaip vienas jo amžininkas, arba tokiomis originaliomis socialinėmis pažiūromis, kaip kitas jo amžininkas, vis dėl to tai buvo populiariausias savo šimtmečio nuotaikų reiškėjas. Meninė jo minčių reiškimo maniera geriausiai atitiko to meto skonį bei nuotaikas. „Aš myliu visas devynias mūzas ir stengiuosi laimėti kiekvienos palankumą“, juokavo.
Jaunystėje jau buvo pagarsėjęs, kaip žymiausias epochos poetas. Vėliau didžiavosi garsaus dramaturgo šlove. Išleido ne vieną istorijos ir kitų mokslų veikalą.
Kai po 28 svetur praleistų metų grįžo į gimtąjį miestą, čia jo laukė svaiginantis triumfas. Jį visur lydėjo netylančios ovacijos, teatre iškilmingai buvo apvainikuotas jo biustas. Tokią pagarbą užsitarnavo ne tik progresyviomis mintimis, bet ir nenuilstama visokeriopa veikla.
Tai buvo ne vien populiarus rašytojas, bet ir puikus administratorius.
Keliolika metų prieš mirtį tobulino žemdirbystę, augino šilkmedžius, įkūrė šilko fabriką, laikrodžių dirbtuves.
Ypač aktyviai kovojo prieš......
Objektyviai vertinant šio didžio žmogaus veiklą, negalima vis dėlto nepaminėti ir daugelio prieštaringumų, būdingų jo veikalams ir elgesiui. Naivus yra didžiojo rašytojo troškimas susikurti prabangią aplinką, „atrodyti kilmingai“. Sunkiai suprantamas jo pozavimas, kai jis atkakliai dievagojasi nesąs to ar kito savo kūrinio autorius.
Parašė apysaką, išjuokiančią kai kurias vieno žymaus matematiko teorijas.
Dar syk pabrėžiu - nerašykit atsakymų čia, bent jau iki dar kito sekmadienio (08.22).Ketvirtas wrote: Viena žinomiausių moterų istorijoje.
Jos vedybos tebuvo dalis dėdės machinacijų. Tačiau neužilgo jam mirus, ji pasijuto esanti viena nesvetingame krašte. Tačiau turėjo jam neoficialią, didelę įtaką. Vėliau, mirus jos sūnui, visa faktinė šalies valdžia atiteko jai.
Sudarė slaptą sutartį su svetima valstybe dėl tam tikrų pažiūrų žmonių naikinimo.
Jos veiksmai buvo pagrindinė vienų iš didžiausių žmonijos istorijoje žudynių priežastimi. Po jų valdovės įtaka tik sustiprėjo.
Intrigomis ir pinigais jai pavyko prastumt kitą savo sūnų į dar kitos svetimos, netoli mūsų esančios valstybės vadovo postą.
Jos tironiška valdžia labai nepatiko vienai tuo metu ypač įtakingai grupei, kuriai tuo metu vadovavo dar kitas pačios sūnus. Todėl manoma, kad pastarojo mirtis taip pat buvo motinos suplanuota.
Jei suprasit apie ką eina kalba ir dar rasit netikslumų - būsiu dvigubai dėkingas.
