2004-05-23 16:38
Visų pirma - ar tikrai galime dėti lygybės ženklą tarp "daugiau turinčių aukštojo mokslo baigimo diplomus" ir "daugiau išsilavinusių/protingų"? Taip, be abejo - būtų labai gražu, jei kuo daugiau gyventojų turėtų aukštąjį išsilavinimą. Bet ar Lietuvos universitetai šiuo metu realiai suteikia išsilavinimą, ar tik duoda diplomus?
1. Elementarus dalykas - studento mokymas kainuoja. Dviejų studentų mokymas kainuoja daugiau nei vieno. Deja, valstybės lėšos yra ribotos. Kuo daugiau studentų priimama - tuo mažiau lėšų skiriama kiekvienam jų. O mažiau lėšų reiškia blogesne išsilavinimo kokybę.
Ar mums reikia daug žmonių su nekokybišku aukštuoju išsilavinimu, ar vis tik geriau būtų mažiau žmonių, turinčių kokybišką aukštąjį išsilavinimą?
2. Kaip visi žinome, jei valstybė išspausdina ir paleidžia į rinką didelį kiekį pinigų, nepadengtų realiomis vertybėmis - prasideda infliacija, pinigai praranda savo vertę. Lygiai tas pats vyksta ir su mokslu. Universitetai "paleidžia į apyvartą" didžiulį kiekį žmonių, turinčių aukštojo išsilavinimo diplomus, tačiau šie diplomai "nėra padengti" - tai tik diplomai, o ne realios vertybės - žinios, kurias turėtų suteikti universitetas. Automatiškai pasireiškia infliacija - diplomai nuvertėja. Diplomas nebereiškia, kad jį turintis žmogus iš ties yra savo srities specialistas.
3. Kadangi priimama daug studentų, tame tarpe ir negabių, dėstytojai yra priversti nuleisti dėstymo lygį taip, kad suprastų didžioji studentų dalis, priversti gaišti laiką dėstydami elementarius dalykus studentams, kurie vidurinėje mokykloje nesugebėjo įsisavinti žinių ir todėl neturi reikiamo pagrindo ar tiesiog nėra pakankamai gabūs ir lėtai įsisavina universiteto kursą. Žinoma, tam gaištamas paskaitų laikas, todėl vėl gi - nukenčia paskaitų kokybė. Kritęs dėstymo lygis priverčia nuleisti ir vertinimo kartelę - dėstytojas negali reikalauti iš studentų žinoti tai, ko jis nespėjo išdėstyti paskaitose gaišdamas laiką su negabiais studentais. Tokiu būdu negabūs studentai neleidžia gabesniems kolegoms įgyti žinių.
4. Universitetai, naudodamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija jiems numatyta autonomija, savarankiškai ruošia programas ir nustato studentų kvotas. Paprastai tiek programos, tiek priimamų studnetų skaičius neatitinka realių rinkos poreikių. Pakankamai dažnai progamos universitetuose kuriamos taip, kad aprūpinti dėstytojus darbu, taigi - ir pajamų šaltiniu, visiškai pamirštant, kad universitetų pagrindinė paskirtis yra studentų mokymas, ir būtent studentų poreikiai turėtų būti esminis prioritetas. Todėl masiškai štampuojami niekam nereikalingas specialybes turintys diplomuoti bedarbiai. Nepamirškime, kad visa tai daroma už mūsų visų lėšas.
5. Didelis studentų skaičius reiškia dideles grupes ir didesnį grupių skaičių. Kad didelės grupės neigiamai atsiliepia išsilavinimo kokybei - akivaizdu. Kiekvienam studentui skiriama mažiau laiko ir dėmesio, dėstytojas gali tik monotoniškai padiktuoti medžiagą, o ne bendrauti su kiekvienu studentu asmeniškai. Tačiau reikia atsižvelgti į dar vieną dalyką - didelis grupių skaičius. Daugiau grupių reiškia, kad reikia daugiau dėstytojų. Deja, gerų dėstytojų Lietuvoje trūksta. Gabūs specialistai finansiškai nėra suinteresuoti likti universitetuose ir geriausiu atveju skiria jiems tik minimumą laiko, pakankamą moksliniui laipsniui išlaikyti. Yra saujelė fanatikų, dirbančių iš idealistinių paskatų. Likę dėstytojai yra nevykėliai, nesugebėję prasimušti kitur, dažnai turintys pasenusias žinias, be jokios tų žinių taikymo patirties. Prireikus pritraukti didesnį dėstytojų skaičių tai pasiekiama tik šios kategorijos gausinimo sąskaita - nes idealistų nedaugėja vien todėl, kad priimama daugiau studentų, o norint pritraukti pirmosios kategorijos atstovus reikia tam skirti daug lėšų. Deja, universitetai tokių lėšų neturi, o didėjant studentų skaičiui laisvų lėšų kiekis tik mažėja.
Taigi, manau pakankamai aišku, kad šiuo atveju neįmanoma didinti kiekybės neprarandant kokybės. Taigi, ko mums reikia - gaujos diplomuotų nemokšų ar saujelės aukštos kvalifikacijos specialistų?
