Singuliaras wrote:RERUMSCRIPTOR wrote:bet aš vistiek galvoju, kad Vengrijos mokyklose esperanto kalba yra daugiau dėstoma negu, tarkim, Lietuvoje.
Na, mano mokykloje bandė entuziastai dėstyti, bet nepasisekė.
O, klausyk, tu pats moki esperantą?
Skaityt tai galiu, tik va pakalbėt netenka....
Akela wrote:Bet aš turiu piktą viltį, kad tokių tinginių kaip kad aš daugės (arba ims kas ir pagamins tokį super dalyką "universalų vertėją" ir dirbtinių kalbų poreikis atkris) bei laikui einant ta žaislinė kalba nunyks
Čia buvo pavartotas toks terminas dirbtinė kalba. Nagi pasiaiškinkime, ką jis reiškia?
Terminas
dirbtinė kalba nėra labai vykęs. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas tarp dirbtinių ir naturalių kalbų atrodo akivaizdus, tačiau labiau gilinantis į šią problemą ribos tarp šių dviejų kalbų tipų darosi vis labiau neryškios. Visų pirma, natūrali (etninė) kalba nėra savarankiškas organizmas, kurio raidą lemia tik jo paties vidiniai dėsniai. Bet kurios kalbos raidoje nesunkiai randama sąmoningos žmogaus veiklos pėdsakų. Pavyzdžiui, lietuviškus žodžius
sakinys, rašyba, tarmė sukūrė A. Baranauskas,
turinys, pažanga, degtukai Jonas Jablonskis. Samoningai kuriama mokslinė ir profesinė terminija, svetimi žodžiai sąmoningai keičiami savais, norminiai žodynai ir gramatikos nustato bendrinės kalbos formų vartojimo taisykles. Bendrinės (literatūrinės) kalbos formos atsiradimas dažniausiai esti sąmoningo žmonių įsikišimo rezultatas. Geras pavyzdys yra norvegų literatūrinės kalbos
nynorsk, arba
landsmal, kilmė. Senoji norvegų rašto kalba per daugiau nei keturis šimtmečius trukusį danų viešpatavimą buvo išstumta danų kilmės literatūrinės kalbos riksmal. Atgavus nepriklausomybę (1814 m.) daugeliui norvegų riksmal tapo nebepriimtina. Dialektologas Ivaras Asenas (Aasen), remdamasis norvegų kalbos tarmių medžiaga, XIX amžiaus pabaigoje sukūrė naują literatūrinę kalbą – nynorsk arba landsmal. Iki šių dienų nynorsk ir riksmal funkcionuoja Norvegijoje kaip lygiavertės valstybinės kalbos. Tokie žymūs kalbininkai kaip Boduenas de Kurtene (Baudouin de Courtenay) ir O. Jespersenas kalbininkų prievole laikė ne vien pasyvų kalbos reiškinių aprašymą, bet ir aktyvų dalyvavimą tobulinant kalbą kaip efektyvų žmonių komunikacijos įrankį. Kita vertus ir dirbtinėse kalbose, jei jos funkcionuoja, stihiškai randasi įvairių pakitimų; be to daugelio dirbtinių kalbų medžiaga paimta iš naturalių kalbų, taigi nėra „dirbtinė“. Todėl vietoje termino dirbtinės kalbos pastaraisiais metais imtas vartoti terminas planinės kalbos
(Plansprache, planned language, planovij jazyk rus.). Pirmą kartą šis terminas pavartotas 1931 m. vokiška forma Plansprache. Reikia pridurti, kad buvo ir tebėra vartojama ir daug kitų terminų, pavyzdžiui, angl. constructed language, universal language, world language, auxiliary language, internacional language ir kt.
Terminas naturalios kalbos taip pat yra kritikuojamas, nes opozicijoje natūra – kultūra kalba paprastai priskiriama kultūrai. Vietoj jo siūloma vartoti terminą etninės kalbos.
bei laikui einant ta žaislinė kalba nunyks
Na, taip manančių žmonių buvo ir prieš šimtą metų. Ir jeigu tuo metu esperantinikai buvo skaičiuojami tūkstančiais, tai dabar esperantininkai skaičiuojami milijonais.