Pasaulis ne toks, kokį mes norėtume matyti. Tikrai?
Posted: 2011-04-09 22:31
Moderni fizika teigia, kad pasaulis yra kontraintuityvus, taigi jis veikia pagal principus, mums nelabai suvokiamus. Dėl to dalelės elgiasi ne taip, kaip kas nors mums įprasto žemėje, ir kai priartėjama prie ekstremalių dydžių (šviesos greitis, be galo dideli magnetiniai laukai, be galo maži kūnai…) kinta skaičiavimu formulės, galioja kiti dėsniai. Ir jeigu su pirmu punktu aš visai sutikčiau, tai antra dalis man kelia daug abejonių.
Visa fizika visais laikais buvo aproksimacijos mokslas. Fizikai rinko duomenis, sistemino juos, sugalvodavo dėsnį, kuris paaiškintų rezultatus ir išsivesdavo formulę. Jeigu neišeidavo gražiai matematiškai, sugalvodavo konstantą. Toks priėjimas galbūt ir leido mums išskristi į kosmosą, tačiau nuo pat pagrindų remiantis klaidingais duomenimis (formulėmis), kažkuriuo tai metu mes prieisime tašką, kai atsakymas, kad ir kaip gražiai atrodytų, bus neteisingas. Kai tokį gauname, sugalvojame konstantą ir vėl viskas gerai – čia jau kaip Tichonovo klaidų teorijoje nelyginių klaidų teorema (http://lib.ru/ANEKDOTY/errors.txt) (kas nemoka skaityti rusiškai, tai jeigu programa veikia teisingai, reiškia joje padarytas lyginis klaidų skaičius. Jei ne – nelyginis. Taigi, tam, kad ištaisytume ją, reikia padaryti dar vieną klaidą. Ironija, bet kaip tai dažnai naudojama programavime…).
Esmė ta, kodėl esant skirtingomis sąlygomis reikia skirtingų formulių? Kaip programuotojas aš pažystu tik tris skaičius: 0, 1 ir N. Kaip matematikas, aš nemėgstu apvalinimų ir konstantų. Fizikas aš nesu. Gal yra taip, kad mes tiesiog praleidę vieną kitą teorijos gabalą, pavyzdžiui, kad pasaulis yra keturmatis ar dar daugiau-matis ir mes savo skaičiavimams naudojame tik projekcijas, dėl to rezultatai „nelimpa“? Jeigu pripažintume, kad mokslas nežino tiesos, bet jis veikia (kas iš esmės dažnai ir yra pripažįstama), tai kuom jis pagal idėja geresnis už pavyzdžiui rytų filosofijas ar apskritai kokias nors religijas, kurios nustato kažkokią tai pasaulėžiūra? Juk jos buvo sukurtos senų senovėje ir tenkino to meto poreikius (skauda pilvą, pradedi giliai kvėpuoti ir medituoti įsivaizduodamas kaip visokios energijos jį valo, ir skausmas praeina. Gali tikėti kad tai padarei su dangaus pagalbą, ir neesmė, kad tiesiog stimuliavai smegenų veiklą ir aktyvavai kokius nors žmogaus regeneracijos resursus, tol, kol rezultatas pasiektas). Visas mokslas šiuo požiūriu atrodo kaip daug labiau pažengusi religija – galų gale tos meditacijos į pilvą ne vien žolę rūkant buvo sugalvotos, praeities žmonės irgi atlikdavo stebėjimus, ir juos aiškino tais terminais, kurie jiems atrodė suprantami. Fizikai elgėsi lygiai taip pat, Einšteinas su Šriodingeriu bandė aiškinti atomo struktūrą kaip bangą, kiti kaip dalelių sistemą, vieniems labiau pavyko.
Čia įžengia agnosticizmas. Ar mes kada nors sugebėsime pažinti visą tiesą, jeigu mes bandydami suprasti nesuprantamą remiamės mums pažįstamom sąvokom? O jeigu ne, tai kokią moralinę teisę turi žmonės, kurie pripažįsta mokslo laimėjimus, laikyti žmones, kurie jų nepripažįsta ir gyvena pirmykštės pasaulėžiūros vedami, neišmanėliais ir klystančiais, jeigu jie patys visko nežino ir žinoti negali? Juk skirtumas tarp jų tada tik toks, kad vieniems, kuriems svarbu tik pilvo skausmus gydyti, užtenka vienos pasakos, kitiems, kuriems reikia skristi į kosmosą, reikia kitos pasakos, bet taigi abiem atvejais tai pasaka.
Aš visai norėčiau padiskutuoti šia tema.
Visa fizika visais laikais buvo aproksimacijos mokslas. Fizikai rinko duomenis, sistemino juos, sugalvodavo dėsnį, kuris paaiškintų rezultatus ir išsivesdavo formulę. Jeigu neišeidavo gražiai matematiškai, sugalvodavo konstantą. Toks priėjimas galbūt ir leido mums išskristi į kosmosą, tačiau nuo pat pagrindų remiantis klaidingais duomenimis (formulėmis), kažkuriuo tai metu mes prieisime tašką, kai atsakymas, kad ir kaip gražiai atrodytų, bus neteisingas. Kai tokį gauname, sugalvojame konstantą ir vėl viskas gerai – čia jau kaip Tichonovo klaidų teorijoje nelyginių klaidų teorema (http://lib.ru/ANEKDOTY/errors.txt) (kas nemoka skaityti rusiškai, tai jeigu programa veikia teisingai, reiškia joje padarytas lyginis klaidų skaičius. Jei ne – nelyginis. Taigi, tam, kad ištaisytume ją, reikia padaryti dar vieną klaidą. Ironija, bet kaip tai dažnai naudojama programavime…).
Esmė ta, kodėl esant skirtingomis sąlygomis reikia skirtingų formulių? Kaip programuotojas aš pažystu tik tris skaičius: 0, 1 ir N. Kaip matematikas, aš nemėgstu apvalinimų ir konstantų. Fizikas aš nesu. Gal yra taip, kad mes tiesiog praleidę vieną kitą teorijos gabalą, pavyzdžiui, kad pasaulis yra keturmatis ar dar daugiau-matis ir mes savo skaičiavimams naudojame tik projekcijas, dėl to rezultatai „nelimpa“? Jeigu pripažintume, kad mokslas nežino tiesos, bet jis veikia (kas iš esmės dažnai ir yra pripažįstama), tai kuom jis pagal idėja geresnis už pavyzdžiui rytų filosofijas ar apskritai kokias nors religijas, kurios nustato kažkokią tai pasaulėžiūra? Juk jos buvo sukurtos senų senovėje ir tenkino to meto poreikius (skauda pilvą, pradedi giliai kvėpuoti ir medituoti įsivaizduodamas kaip visokios energijos jį valo, ir skausmas praeina. Gali tikėti kad tai padarei su dangaus pagalbą, ir neesmė, kad tiesiog stimuliavai smegenų veiklą ir aktyvavai kokius nors žmogaus regeneracijos resursus, tol, kol rezultatas pasiektas). Visas mokslas šiuo požiūriu atrodo kaip daug labiau pažengusi religija – galų gale tos meditacijos į pilvą ne vien žolę rūkant buvo sugalvotos, praeities žmonės irgi atlikdavo stebėjimus, ir juos aiškino tais terminais, kurie jiems atrodė suprantami. Fizikai elgėsi lygiai taip pat, Einšteinas su Šriodingeriu bandė aiškinti atomo struktūrą kaip bangą, kiti kaip dalelių sistemą, vieniems labiau pavyko.
Čia įžengia agnosticizmas. Ar mes kada nors sugebėsime pažinti visą tiesą, jeigu mes bandydami suprasti nesuprantamą remiamės mums pažįstamom sąvokom? O jeigu ne, tai kokią moralinę teisę turi žmonės, kurie pripažįsta mokslo laimėjimus, laikyti žmones, kurie jų nepripažįsta ir gyvena pirmykštės pasaulėžiūros vedami, neišmanėliais ir klystančiais, jeigu jie patys visko nežino ir žinoti negali? Juk skirtumas tarp jų tada tik toks, kad vieniems, kuriems svarbu tik pilvo skausmus gydyti, užtenka vienos pasakos, kitiems, kuriems reikia skristi į kosmosą, reikia kitos pasakos, bet taigi abiem atvejais tai pasaka.
Aš visai norėčiau padiskutuoti šia tema.