ACTA?

[sovijus]

Oj, kaip toli maniškis jau atsidūrė... taigi

Tai yra praktinė pusė, na o dabar apie ideologinę - Vakaruose egzistuojantis intelektualinės nuosavybės modelis yra skirtas palaikyti tam tikrą verslo modelį, o ne užtikrinti atlyginimą kūrėjams, kaip kad mėgstama postringauti. Tai akivaizdu iš tokių dalykų, kaip pavyzdžiui, nuosavybės laiko galiojimas, kuris yra nuolat ilginamas ir jau senokai perkopė kūrėjo gyvenimo laikotarpį, nors prasidėjo jis nuo, berods, 20 metų. Dažniausiai juk kūrėjai yra samdomi darbuotojai, kuriems net nepriklauso nuosavybės teisės į jų kūrinį. Galime argumentuoti, kodėl tokia sistema yra geras ar blogas būdas skatinti produkto gamybą, bet neapsimetinėkime, kad čia svarbiausia yra kūrėjo interesai.

Samdomi darbuotojai tam ir samdomi, kad už tam tikrą pinigų sumą perleistų savo pagaminto kūrinio nuosavybės teises juos pasamdžiusiai įmonei. O "kūrėjas" šiuo atveju yra produktą realizuojanti ar platinanti įmonė. Už produktą ji gauna pinigus. Už šiuos pinigus sumoka samdomam darbuotojui. Jei samdomas darbuotojas nori, jis gali mėginti savo produktą realizuoti pats. Pagal kokį tik nori verslo modelį. Bet jei samdomas darbuotojas nori tik dirbti savo mėgstamą darbą, o ne rūpintis verslo reikalais, tai jis tikrai turi interesą rasti darbo vietą, kurioje galėtų savo mėgstamą darbą dirbti už gerą atlygį. Reiškia, tai yra jo interesas, kad tokios įmonės gyvuotų, galėtų uždirbti pinigus ir mokėti jam algą.

Tai būtent tai aš ir sakau, kodėl tu man atkartoji mano paties žodžius? Maniau, kad ne visi šioje diskusijoje supranta, kad kūrėjų interesas visuomet yra antraeilis tokioje sistemoje (ar išvestinis). Tiesiog kalbėkime tiesiai ir be iliuzijų, kad mums svarbiausia yra kūrėjas ir jo interesai. Toks idealizavimas man pasirodė pakankamai aiškus kai kuriuose fizikano ar Viliaus postuose tuo metu.

Kažkur šioje temoje, berods Vilius, rašė, kad užtikrindami dabartinių intelektualinių teisių apsaugą ir atlyginimą kūrėjams (tiksliau juos įdarbinančioms verslo įmonėms, kaip matėme) mes skatintume tolesnį kūrinių kūrimą ir jų kokybę. Dėl kiekio, tiek to, bet štai dėl kokybės tai galima dar stipriai pasiginčyti. Verslo tikslas yra uždirbti, kuo didesniam kiekiui žmonių parduodi produktą - tuo daugiau uždirbi. Taigi rinkos sąlygomis skatinamas produkto kūrimas kuo didesniam žmonių ratui, taigi jo kokybė, pagal apibrėžimą turi būti vidutiniška, t.y. atitikti daugelio žmonių reikalavimų vidurkį. Jau kažkas minėjo, kad čia yra skatinama ne kokybė, o populiarumas. Ir tai galioja visoms sritims, ne tik pramogų verslui ar programinei įrangai. Juk, galų gale, tam ir kuriamos įvairios valstybinės produktų reguliavimo institucijos, kad apsaugotų avinų bandą nuo jų pačių prasto skonio ir neišmanymo.

Čia jau tikrai nesąmonė. Nuo parduoto skaičiaus uždarbis priklauso ne visuomet - išskirtinės kokybės produktai paprastai pasižymi didesnėmis pelno maržomis, taigi pelnas nuo pardavimų skaičiaus tiesiogiai nepriklauso. Taigi tu visiškai ignoruoji šiuo metu gaminamus aukštos kokybės, itin specializuotus produktus, kurių tikrai yra ne vienas ir ne du, ir kurie tikrai nežada išnykti. Taip pat man nelabai aišku, kaip autorinių teisių panaikinimas apsaugotų "avinų bandą" nuo jų prasto skonio? Gali nupasakoti mechanizmą?

Taip, aš ignoruoju aukštos kokybės, specializuotus produktus, nes bendrame paveiksle jie nedaro praktiškai jokios įtakos galutinei kokybei ir yra ribojami tik įrankių kūrimui. Pvz. AutoCAD galų gale tarnauja vidutiniškos architektūros kūrimui, muzikos kūrimo programos - vidutiniškos muzikos, žaidimų varikliai - vidutiniškiems žaidimams ir t.t. Tai, kad kartais tokie įrankiai yra panaudojami ir kažkam kokybiškam sukurti... na, tai juk ir yra mano visas pointas.
Kas liečia avinų abandos apsaugą, tai man ji visiškai nerūpi. Ten buvo tik pavyzdys, parodantis kad visi supranta ir žino, kad vidutiniškas masių skonis yra kartais net žalingas jiems patiems Net pačios avys tai supranta.

Jau minėtas kūrinio nuosavybės laikas taip pat lyg ir turėtų būti kiek įmanoma trumpesnis, jei mums rūpi skatinti kūrybos įvairovę. Vietoj to jis nuolat yra ilginamas.

O tai kaip būtent kūrinio autorinių teisių apsauga kliudo sukurti naujus kūrinius? Nesiriša visiškai.

Ar tu esi vienas iš tų, kurie mano, kad žmonių kūryba kiekvienu atveju yra kažkas originalaus ir unikalaus? Nes didžioji dalis bet kokios kūrybos yra ankstesnių žmonių kūrybos performavimas, sintezė. Ergo, jei tau rūpi skatinti kūrybos įvairovę "to the max", taip sakant, tai kūrėjams turi būti prieinama kiek įmanomai daugiau kitų kūrėjų darbų.

Taigi, viską sudėjus, turime verslo industriją, pritaikytą štampuoti kuo daugiau, kuo labiau vidutiniškos produkcijos, potencialiai gerus kūrėjus murkdančią, tempiančią vidutinybės liūnan. Tokioje situacijoje piratavimas, derinamas su mecenatyste (moki savo noru tik už tai, ką manai esant gera) ne tik yra gėris, bet net ir moralinė pareiga.

Tai tipo, naudodamas tą vidutinišką piratinę produkciją, kurios prastą kokybę taip sumalei į miltus, tu kažkuria prasme aukojiesi? Tik neaišku, kuo tai padeda tiems potencialiai geriems kūrėjams.

Štai tau idėja - o gal galima tiesiog nepiratauti? Negaištum laiko naudodamas tą masinės produkcijos šlamštą. Ką manai, a?

Kiek kartų šitą paprastą mintį turėsiu kartoti, nežinau, bet štai dar kartą, eilės tvarka:
1. aukojiesi ne naudodamas piratinę produkciją, o už produkciją mokėdamas savo noru, neverčiamas niekieno iš išorės, net ir turėdamas priėjimą prie nemokamos versijos,
2. jei neturi išsivysčiusio skonio, bet niekaip negali apsieiti be populiariosios vidutiniškos produkcijos - piratauk ir palik rinką žmonėms, turintiems skonį,
3. potencialiai geriems kūrėjams padedi tuo, kad neiškreipi rinkos savo prastu skoniu,
4. pats asmeniškai piratauju norėdamas atsirinkti už ką verta mokėti, srityse, kuriose turiu skonį (žr. 1) ir nenorėdamas iškreipti sričių, kuriose neturiu skonio (žr. 2).

[Vilius]

Skaitinėjau va ką, ir pagalvojau, kad argumentai "autorinių teisių pilnai įgyvendinti neįmanoma, todėl jos nereikalingos", bei "informacijos vagystė nėra vagystė, nes jos autorius nieko nepraranda", daugeliu atvejų galioja ir asmeninių duomenų apsaugai. Čia aš turiu omenyje ne asmens duomenis siaurąja prasme, o visus asmeninius duomenis - pavyzdžiui, laiškų ar IM žinučių turinį, nuotraukų kolekciją laikomą "debesyse", ir t.t.

Taigi, pirmas klausimas. Ar autorinių teisių priešininkai mano, kad jų pačių duomenis reikėtų ginti įstatymais, net jei to pilnai padaryti neįmanoma dėl techninių priežasčių?

Kitas klausimas. Ar autorinių teisių priešininkai mano, kad jie patirtų kokią nors žalą, jei prie jų asmeninės informacijos gautų priėjimą trečios šalys? Dėl paprastumo, tarkim, kad bankų duomenų, kompromituojančios informacijos, ar ko nors tiesiogiai žalingo tuose duomenyse nėra - tik jūsų asmeninės nuotraukos, kažkokie nekalti, tačiau privatūs, susirašinėjimai, ir pan. Ar šiuo atveju jūs jaustumėtės nuskriaustas, jei savo informacijos jūs nepraradote - ji liko ten kur buvo. Kodėl?

[fizikanas]

Skaitinėjau va ką, ir pagalvojau, kad argumentai "autorinių teisių pilnai įgyvendinti neįmanoma, todėl jos nereikalingos", bei "informacijos vagystė nėra vagystė, nes jos autorius nieko nepraranda", daugeliu atvejų galioja ir asmeninių duomenų apsaugai (čia aš turiu omenyje ne asmens duomenis siaurąja prasme, o visus asmeninius duomenis - pavyzdžiui, laiškų ar IM žinučių turinį, nuotraukų kolekciją laikomą "debesyse", ir t.t.). Ar autorinių teisių priešininkai mano, kad pastarąsias visgi reikėtų ginti, net jei to pilnai padaryti neįmanoma, ir netgi jei nukopijavus didžiąją dalį asmeninės informacijos, jos autorius nepatirtų dėl to tiesioginės žalos?

Esminis skirtumas: eilinis zmogus neturi tikslo, kad jo privacius duomenis pamatytu kuo daugiau zmoniu pasaulyje, kaip, kad toki tiksla turi sakykim leidybos kompanijos (nes jie nori parduoti savo kurinio kuo daugiau kopiju). Is to seka techniniai skirtumai, kurie manau pakankamai akivaizdus. Zinoma leakai yra imanomi ir siuo atveju, bet cia situacija panasesne i ta, kai firma nenori, kad jos verslo paslaptys nuteketu, nei kai autoriniu teisiu turetojas, nenori, kad jo kurini piratautu.
Kas liecia "vagyste nevagyste, jei lieka kopija" tai kalbame apie situacija, kai petras nusiperka filma, jonas is jo nusikopijuoja ir petras lieka patenkintas, nes nieko neprarado. (Jis gal net pats ta filma jonui perrase, nes jis geras draugas ir jam negaila). Tuo tarpu kai jonas nusikopijuoja petro banko duomenis ar intymias merginos nuotraukas, petras greiciausiai nelieka patenkintas. O paprasto zmogaus petro poreikiai ir gerbuvis, mums ir yra svarbiausi, jei kalbame apie tai, kas yra geriausia visuomenei.

[Augustas]

Skaitinėjau va ką, ir pagalvojau, kad argumentai "autorinių teisių pilnai įgyvendinti neįmanoma, todėl jos nereikalingos", bei "informacijos vagystė nėra vagystė, nes jos autorius nieko nepraranda", daugeliu atvejų galioja ir asmeninių duomenų apsaugai (čia aš turiu omenyje ne asmens duomenis siaurąja prasme, o visus asmeninius duomenis - pavyzdžiui, laiškų ar IM žinučių turinį, nuotraukų kolekciją laikomą "debesyse", ir t.t.). Ar autorinių teisių priešininkai mano, kad pastarąsias visgi reikėtų ginti, net jei to pilnai padaryti neįmanoma, ir netgi jei nukopijavus didžiąją dalį asmeninės informacijos, jos autorius nepatirtų dėl to tiesioginės žalos?

Esminis skirtumas: eilinis zmogus neturi tikslo, kad jo privacius duomenis pamatytu kuo daugiau zmoniu pasaulyje, kaip, kad toki tiksla turi sakykim leidybos kompanijos (nes jie nori parduoti savo kurinio kuo daugiau kopiju). Is to seka techniniai skirtumai, kurie manau pakankamai akivaizdus. Zinoma leakai yra imanomi ir siuo atveju, bet cia situacija panasesne i ta, kai firma nenori, kad jos verslo paslaptys nuteketu, nei kai autoriniu teisiu turetojas, nenori, kad jo kurini piratautu.

Šitą kol kas palieku Viliui.

Kas liecia "vagyste nevagyste, jei lieka kopija" tai kalbame apie situacija, kai petras nusiperka filma, jonas is jo nusikopijuoja ir petras lieka patenkintas, nes nieko neprarado. (Jis gal net pats ta filma jonui perrase, nes jis geras draugas ir jam negaila). Tuo tarpu kai jonas nusikopijuoja petro banko duomenis ar intymias merginos nuotraukas, petras greiciausiai nelieka patenkintas. O paprasto zmogaus petro poreikiai ir gerbuvis, mums ir yra svarbiausi, jei kalbame apie tai, kas yra geriausia visuomenei.

Jei minėtam Petrui negaila, tai jisai ir galėtų savo draugui Jonui paskolinti ar net nupirkti ir padovanoti originalų filmo DVD, užuot jį kopijavęs (ar leidęs kopijuoti Jonui). Problema yra ta, kad Jono nemokamai pasidaryta kopija yra ne Petrui nuostoliai, o filmo kūrėjams. Būtent čia yra problemos esmė, kurios analogiją su privačia asmens informacija pateikia Vilius.

[Vilius]

Esminis skirtumas: eilinis zmogus neturi tikslo, kad jo privacius duomenis pamatytu kuo daugiau zmoniu pasaulyje, kaip, kad toki tiksla turi sakykim leidybos kompanijos (nes jie nori parduoti savo kurinio kuo daugiau kopiju).

Jie taip pat neturi tikslo platinti savo kūrinius už dyką (nebent patys taip ir pasako). Tačiau čia mes net ne apie tai.
Kažkaip nematau, kuo minėtas skirtumas siejasi su mano pirmu klausimu. Jei neįmanoma patikrinti, kokius duomenis jūs siunčiatės iš kito kompiuterio, tai neįmanoma patikrinti ir ką Facebook, ar net pavieniai jų darbuotojai siunčia trečioms šalims. Jei neįmanoma patikrinti, reiškia beprasmiška net rašyti įstatymus, kurie tai reguliuotų. Ar bent jau toks buvo jūsų argumentas prieš autorinių teisių įstatymus.

Šitą kol kas palieku Viliui.

Oi, ačiū. Gal paskui galėsiu ir indus išplauti?

[Vilius]

Kas liecia "vagyste nevagyste, jei lieka kopija" tai kalbame apie situacija, kai petras nusiperka filma, jonas is jo nusikopijuoja ir petras lieka patenkintas, nes nieko neprarado.

Bent jau iš moralinio požiūrio man tos situacijos visgi panašios. Vienu atveju jūs darote kažką su informacija, nors žinote, kad jos autoriai nenori, jog tai būtų daroma. Kitu atveju su jūsų duomenimis kažkas daroma prieš jūsų valią. Arba informacija yra tik informacija - kopijuoju kiek noriu, who cares, arba informacija yra kažkieno informacija, ir su ja turi būti elgiamasi atsižvelgiant į suinteresuotų asmenų norus.

[fizikanas]

Esminis skirtumas: eilinis zmogus neturi tikslo, kad jo privacius duomenis pamatytu kuo daugiau zmoniu pasaulyje, kaip, kad toki tiksla turi sakykim leidybos kompanijos (nes jie nori parduoti savo kurinio kuo daugiau kopiju).

Jie taip pat neturi tikslo platinti savo kūrinius už dyką (nebent patys taip ir pasako). Tačiau čia mes net ne apie tai.
Kažkaip nematau, kuo minėtas skirtumas siejasi su mano pirmu klausimu. Jei neįmanoma patikrinti, kokius duomenis jūs siunčiatės iš kito kompiuterio, tai neįmanoma patikrinti ir ką Facebook, ar net pavieniai jų darbuotojai siunčia trečioms šalims. Jei neįmanoma patikrinti, reiškia beprasmiška net rašyti įstatymus, kurie tai reguliuotų. Ar bent jau toks buvo jūsų argumentas prieš autorinių teisių įstatymus.

Na ka as noriu pasakyti, nezinau kaip tai kuo paprasciau paaskinti, bet jei turi viena kopija kurios nenori, kad kazkas nusikopijuotu, tai ta padaryti yra imanoma, arba palyginti nesunku. Jei yra milijonai kopiju, kuriu nenori, kad niekas nukopijuotu, tai padaryti, na koki milijona kartu sudetingiau. Dar tiek pat kartu sudetingiau tampa del to, kad tos kopijos yra ne tavo kompe, o pas kazka kita. Cia panasus atvejis, jeigu turi paslapti, kurios nenori, kad niekas suzinotu ir niekam jos nesakai ir kai turi paslapti, bet ja sakai visiems sutiktiems, bet dar paprasai, kad jie niekam nesakytu.

Kas liecia feisbuka, tai atvejis sutinku, kad kiek kitoks nei, kai laikai savo nuotraukas savo kompe. Bet ir cia neprivalom atsisakyti privatumo. Juk viskas gali vykti pagal tokia schema: feisbukas isipareigoja savo klientam uztikrinti privatuma, nes nori, kad tu klientu butu. Tada feisbukas savo viduje uztikrina, kad nebutu leaku, grasinimais atleisti is darbo, baudom ir panasiai. Kaip matai tokia sistema paremta vien laisvanoriskom sutartim, be jokiu istatymu pagalbos. Is principo ji gali veikti. O kaip jau zinome is pavyzdzio su fizine nuosavybe, kas gali is principo veikti be istatymu pagalbos, tai ta veikima uztikrinantys (jam padedantys) istatymai turi gerus sancus buti igyvendinami ir efektyvus.

[fizikanas]

Kas liecia "vagyste nevagyste, jei lieka kopija" tai kalbame apie situacija, kai petras nusiperka filma, jonas is jo nusikopijuoja ir petras lieka patenkintas, nes nieko neprarado.

Bent jau iš moralinio požiūrio man tos situacijos visgi panašios. Vienu atveju jūs darote kažką su informacija, nors žinote, kad jos autoriai nenori, jog tai būtų daroma. Kitu atveju su jūsų duomenimis kažkas daroma prieš jūsų valią. Arba informacija yra tik informacija - kopijuoju kiek noriu, who cares, arba informacija yra kažkieno informacija, ir su ja turi būti elgiamasi atsižvelgiant į suinteresuotų asmenų norus.

Tai ir stalas panasus i taburete, nes abu turi po keturias kojas. Devil is in the details.

[Vilius]

Tada feisbukas savo viduje uztikrina, kad nebutu leaku, grasinimais atleisti is darbo, baudom ir panasiai.

Tačiau jūs pats nemažai pastangų skyrėte mums įrodinėdamas, kad tai praktiškai neįmanoma, neskaitant totalaus sekimo ir drakoniškų baudų. Darant prielaidą, kad Facebooke dirba žmonės mokantys naudotis bent elementariais kriptografijos įrankiais, Facebooko šansai įgyvendinti duomenų saugumą techninėmis priemonėmis yra ne kažin ko verti. Prisiminkime, kad net organizacijos kurių darbas yra slapta informacija (kad ir ta pati NSA) nelabai pajėgia apsiginti nuo leakinimo iš vidaus. Atleidimas iš darbo man irgi neatrodo kaip labai jau drakoniška bausmė. Iš to turėtų išplaukti, kad leakinimo reikėtų tikėtis, jei kažkas iš vidaus būtų pakankamai motyvuotas tai daryti. O motyvacija gali būti pati įvairiausia - nuo elementaraus duomenų pardavinėjimo reklamščikams, iki įvairaus plauko aktyvizmo. Dar pridėkime atsitiktinius duomenų leakinimus, ir vaizdas taps gana aiškus - praktiškai visi internete esantys duomenys turi realią galimybę tapti viešais (tiesą sakant, aš bet ką rašydamas internete daurau tokią prielaidą, by default). Tai kokia prasmė juos ginti įstatymais?

[fizikanas]

Tada feisbukas savo viduje uztikrina, kad nebutu leaku, grasinimais atleisti is darbo, baudom ir panasiai.

Tačiau jūs pats nemažai pastangų skyrėte mums įrodinėdamas, kad tai praktiškai neįmanoma, neskaitant totalaus sekimo ir drakoniškų baudų. Darant prielaidą, kad Facebooke dirba žmonės mokantys naudotis bent elementariais kriptografijos įrankiais, Facebooko šansai įgyvendinti duomenų saugumą techninėmis priemonėmis yra ne kažin ko verti. Prisiminkime, kad net organizacijos kurių darbas yra slapta informacija (kad ir ta pati NSA) nelabai pajėgia apsiginti nuo leakinimo iš vidaus. Atleidimas iš darbo man irgi neatrodo kaip labai jau drakoniška bausmė. Iš to turėtų išplaukti, kad leakinimo reikėtų tikėtis, jei kažkas iš vidaus būtų pakankamai motyvuotas tai daryti. O motyvacija gali būti pati įvairiausia - nuo elementaraus duomenų pardavinėjimo reklamščikams, iki įvairaus plauko aktyvizmo. Dar pridėkime atsitiktinius duomenų leakinimus, ir vaizdas taps gana aiškus - praktiškai visi internete esantys duomenys turi realią galimybę tapti viešais (tiesą sakant, aš bet ką rašydamas internete daurau tokią prielaidą, by default). Tai kokia prasmė juos ginti įstatymais?

Bet tu juk, supranti, kad pavyzdys su kokiunors stambiu leakinimu is NSA yra analogija kokiam nors apiplestam bankui, o ne parisiustam filmui. Zinoma, kad iki galo nei fizines nuosavybes, nei privatumo uztirkinti neimanoma, bet abiem atvejai imanoma tam tikra stabili busena - kuo tau daiktas ar paslaptis vertingesne ir kuo daugiau ja kazkas nori pasisavinti/suzinoti, tuo daugiau tu skirsi lesu jos apsaugojimui nuo ilgapirsciu ir ilgaausiu.

EDIT: matau turiu viena dalyka patikslinti del totalaus sekimo ir drakonisku baudu. Sitie du budai nera problema firmos viduje. Juk kompai kuriais naudojasi darbuotojai priklauso firmai, su visais duomenim, taigi juos sekti nera nei moraliniu nei techninniu kliuciu. Del baudu taippat, darbuotojas sutarti pasiraso savo noru, zinodamas, kas jo laukia, jei jis sugalvos prisidurti prie algos nevisai svariai.

[fizikanas]

Dar pridėkime atsitiktinius duomenų leakinimus, ir vaizdas taps gana aiškus - praktiškai visi internete esantys duomenys turi realią galimybę tapti viešais (tiesą sakant, aš bet ką rašydamas internete daurau tokią prielaidą, by default).

Ar tokia pat prielaida darai rasydamas laiska per web meila? Vesdamas kreditines duomenis i web shopa?

[Vilius]

Ar tokia pat prielaida darai rasydamas laiska per web meila? Vesdamas kreditines duomenis i web shopa?

Tiesą sakant - taip. Tik patikslinsiu, kad aš nerašiau, jog visi duomenys automatiškai tampa vieši internete - aš tik sakiau, kad jie turi realią galimybę tokiais tapti. Nemanau, kad tame yra kažkas paranojiško, ypač po NSA istorijos.

[Augustas]

Ir visai geri Jūsų argumentai, Viliau. Aš jiems pritariu.


P.S.

Šitą kol kas palieku Viliui.

Oi, ačiū. Gal paskui galėsiu ir indus išplauti?

Oi, ačiū. Bet šį kartą indų bus galima ir neplauti.

[Šešėlis]

Zinoma, kad iki galo nei fizines nuosavybes, nei privatumo uztirkinti neimanoma, bet abiem atvejai imanoma tam tikra stabili busena - kuo tau daiktas ar paslaptis vertingesne ir kuo daugiau ja kazkas nori pasisavinti/suzinoti, tuo daugiau tu skirsi lesu jos apsaugojimui nuo ilgapirsciu ir ilgaausiu.

Vadinasi, jei aš nedėsiu absoliučiai visų įmanomų pastangų savo privatiems duomenims apsaugoti ir kas nors juos nulauš, tai aš prarasiu moralinę teisę į privatumą? Teisingai supratau?

[fizikanas]

Zinoma, kad iki galo nei fizines nuosavybes, nei privatumo uztirkinti neimanoma, bet abiem atvejai imanoma tam tikra stabili busena - kuo tau daiktas ar paslaptis vertingesne ir kuo daugiau ja kazkas nori pasisavinti/suzinoti, tuo daugiau tu skirsi lesu jos apsaugojimui nuo ilgapirsciu ir ilgaausiu.

Vadinasi, jei aš nedėsiu absoliučiai visų įmanomų pastangų savo privatiems duomenims apsaugoti ir kas nors juos nulauš, tai aš prarasiu moralinę teisę į privatumą? Teisingai supratau?

Nematau kaip tai seka. Moraline teise i kazka prarasti isvis neimanoma, tu arba ja turi arba ne, o ar turi sprendzia normos tuo metu egzistuojancios visuomeneje kurioje gyveni.

[Šešėlis]

Aš paklausiu tada kitaip. Ar autoriaus įstatymuose numatyta teisė pelnytis iš kūrinio turi sumažėti todėl, kad jis neįstengė apsaugoti kūrinio, kurio nenori platinti už dyką, lygiai taip pat, kaip turėtų mano teisė į privatumą vien todėl, kad aš neįstengiau tobulai apsaugoti savo privačių duomenų?

[fizikanas]

Aš paklausiu tada kitaip. Ar autoriaus įstatymuose numatyta teisė pelnytis iš kūrinio turi sumažėti todėl, kad jis neįstengė apsaugoti kūrinio, kurio nenori platinti už dyką, lygiai taip pat, kaip turėtų mano teisė į privatumą vien todėl, kad aš neįstengiau tobulai apsaugoti savo privačių duomenų?

Ar tavo teise i skraidyma po kosmosa turi buti sumazinta del to, kad tu neistengei uzsidirbti tiek pinigu, kad galetum nusipirkti raketa? Gal gali argumentuoti be analogiju, kurios neveikia kaip argumentai, kokiu 99%?

[Augustas]

Aš paklausiu tada kitaip. Ar autoriaus įstatymuose numatyta teisė pelnytis iš kūrinio turi sumažėti todėl, kad jis neįstengė apsaugoti kūrinio, kurio nenori platinti už dyką, lygiai taip pat, kaip turėtų mano teisė į privatumą vien todėl, kad aš neįstengiau tobulai apsaugoti savo privačių duomenų?

Ar tavo teise i skraidyma po kosmosa turi buti sumazinta del to, kad tu neistengei uzsidirbti tiek pinigu, kad galetum nusipirkti raketa? Gal gali argumentuoti be analogiju, kurios neveikia kaip argumentai, kokiu 99%?

Jei neturiu raketos, tai apie kokią teisę į kosminius skrydžius galiu kalbėti?
Iš kitos pusės žiūrint, jokios teisės neturiu vogti raketų, remdamasis savo teise į kosminius skrydžius. Kitaip sakant, yra du svarbūs punktai: 1)teisė į raketas (už dyką) ir teisė į kosminius skrydžius yra du skirtingi dalykai; 2)konkreti teisė į kažką, pvz., teisė į raketas ir kosminius skrydžius, ir tos teisės realizavimas irgi yra du skirtingi dalykai.