Vilius wrote: ↑2019-06-28 01:35
Jei pakankamai atidžiai įsižiūrėsi į bet kokią nesąmonę, pamatysi joje dievo veidą.
Poetiška - bene be prozos dar ir eiliuoji? Poetinės klausos neturiu, ir kiekvienas šiandieninis eilėraštis man rebusas, nes alegorija ten lipa ant alegorijos. Vat Mačiulis-Maironis kitas reikalas... Nepasakyčiau, kad ir tavo alegoriją vienareikšmiai suprantu, tai matyt ir yra tas alegorijų cinkas - kiekvienas supranta pagal nuosavos smegeninės galimybes. Gal tai ir gerai, bet kaip sužinot, kas tavo smegeninėje dedasi?
Augustas giliai nekapsto, ir jis teisus. Alegorijos tiesa neliko, ir bala jos nematė.
Dėl alegorijos originalumo. Jei traktuoji 3 fizikano variantą kaip vieną iš priimtinų tavo alegorijos interpretacijų ir kartu pažiūrėtum, ką kai kurie šiandienos ar nemažai ankstesnių žymių mokslo veikėjų (pradedant kad ir Niutonu) sako apie Dievą, pamatysi, kad visi sako kažką panašaus kaip tu, vos ne tą patį sako. Vieni, kaip Augustas, turi galvoje Dievą be jokių užpakalinių minčių/alegorijų, kiti empirinės tikrovės santykius/ryšius, apiformintus grakščiomis matematinėmis formulėmis. Pats daleiskim 99% tikimybe turi omeny tikrovę.
Galima kiek patikslinti, ką gali reikšti "tikrovė". Berods N. Boras sakęs (perfrazuosiu) - jei kažkam kvantų mechanika neatrodo nesąmonė, tai jis nesupranta kas tai per daiktas. Čia "nesąmonė" tikrovės apibūdinimui kaip tik.
Viskas paprasta, bet kažkas ne taip - negi Vilius taip reklamuos seniai visiems žinomus dalykus?
Reikia "atidžiau įsižiūrėti", ką reiškia žodis "nesąmonė" (įsižiūrėta kažikokiame žodyne) :
Nesąmonė - nesąmon|ė beprasmybė: Aiški nesąmonė nesąmones kalba, rašo, daro.
Nesąmon|ė (1) beprasmybė: Aiški n. ~es kalba, rašo, daro
Sinonimai : absurdas, nonsensas, beprasmybė, kvailybė, kvailystė, beprotybė, beprotystė, idiotizmas, paistalas, paistas, sapalas, rezgalas,Nei vienas, nei du, šapalas
ir pabandyti į visą šitą vinagretą kažkaip įmaišyti ir Dievą.
Absurdas : iš karto šovė galvon mano mėgstama sena, sena Tertuliono frazė - "Tikiu, nes tai absurdas". Alegorija (-), tas pat kitais žodžiais, bet skamba gražiau.
Absurdas/beprasmybė : gana greit ateina galvon beprasmės egzistencijos klausimas ir savižudybės problema, kitaip tariant egzistencializmas, konkrečiai A.Camus ir jo chebra.
Egzistencialistai mano, kad „individas egzistuoja absurdiškoje arba beprasmėje visatoje", o A. C. pasako tiesiai - „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą (...). ...svarbiausias yra gyvenimo prasmės klausimas.". Ir, nevyniodamas į vatą, daro išvadą : gyvenimas yra beprasmis, todėl galima elgtis trejopai - nusižudyti, įtikėti kažkuo transcendentiniu, esančiu už absurdo (gyvenimo) arba susitaikyti su absurdu ir jame gyventi.
A. C. siūlo tokį pasirinkimą - nors gyvenimas yra beprasmis, jame vis viena reikia gyventi didvyriškai, sekuliariame šventume, nors tai ir bus absurdiška. Gana juokingai skamba tie "didvyriškumas" ar "sekuliarus šventumas", bet gal taip jis pats ir gyveno.
O tavo alegorijai pasirenku 2 variantą - protu suvokdamas gyvenimo beprasmybę, sąmoningai rinkis tikėjimą, kad tą beprasmybę nors tokiu būdu "įprasminti." ("filosofinė savižudybė" - žr. hidden text) Ar tai galima sąmoningai realizuoti, neįsivaizduoju, nebent kai gulėsi mirties patale, apimtas artėjančios mirties siaubo. Tada gal ir kiekvienas šaukiasi Dievo, bet "viską kas bus, kas bus, pamatysim tada"...
Gavosi kaip ir nauja tavo alegorijos "interpretacija".
- [+] show hidden text
- Pats savaime pasaulis nėra absurdiškas, jis tik neprotingas, nes yra nesužmoginta tikrove, nieko bendra neturi su mūsų troškimais ir protu. Tai nereiškia, kad pasaulis nepažinus, iracionalus, kaip Šopenhauerio "valia"ar Bergsono "gyvybinis proveržis". Kamiu tokie vaizdiniai yra antropomorfiniai, suteikiantys iliuziją apie pasaulio pirmapradės priežasties pasiekiamumą – tegu ir dėka tam tikros iracionalios intuicijos. Kamiu labai vertina empirinį pažinimą, mokslo metodus. Pasaulis visiškai pažinus,nuo vienos teorijos pereiname prie kitos, labiau išvystytos. Tačiau visada tai mūsų teorija, žmogaus proto hipotetinė konstrukcija. Pasaulyje nėra galutinės prasmės, žmogus nėra skaidrus žmogaus protui. Erdvės ir laiko matavimų kiekis, atomo ir galaktikų sandara – visai tai neturi jokios reikšmės žmogui. Mes įmesti į šitą kosmosą, į šitą istoriją, mes laikini ir mirtingi; ir į klausimą apie egzistavimo tikslą ir visa ko prasmę mokslas neduoda jokio atsakymo. Nedavė jo ir visa filosofinės minties istorija – jos teikiami atsakymai tėra tikėjimo aktai.
"Sizifo mite" tiriami du išėjimo iš absurdo konstatavimo būdai. Pirmasis – savižudybė; antrasis – "filosofinė savižudybė". Jei absurdui būtini žmogus ir pasaulis, tai vieno tų polių išnykimas reiškia ir absurdo sunaikinimą. Kaip ir Dekarto cogito, absurdas yra pirmasis akivaizdus dalykas mąstančiam protui. Savižudybė yra aiškumo užtemimas, susitaikymas su absurdu, jo likvidacija. Toks pats bėgimas nuo absurdo yra ir "filosofinė savižudybė" – "šuolis per absurdo sienas".Pirmu atveju sunaikinamas tas, kuris klausia, o antruoju – aiškumo vietą užima iliuzijos, norima priimama kaip esama, pasauliui priskiriami žmogiški bruožai – protas, meilė, gailestingumas ir pan. Filosofinės doktrinos prilygsta religijai, kai teigia galutinę prasmę, tvarką. Akivaizdi nesąmonė transformuojasi į užmaskuotą, žmogus susitaiko su savo lemtimi. Absurdo sienų daugiau nėra: individuali sąmonė susilieja su universaliąja, su Parmenido Vieninguoju, Platono idėjų pasauliu, Kjerkegoro, Šestovo ar Jasperso Dievu. Tačiau nėra ir mąstymo aiškumo. Kamiu šį kelią vadina "nukrypimu", palyginamu su Paskalio "pasilinksminimu". Religinį tikėjimą Kamiu laiko regos aiškumo apsiblausimu ir nepateisinamu "šuoliu", sutaikančiu žmogų su egzistavimo beprasmybe. Krikščionybė sutaiko su kančiomis ir mirtimi (mirtie, kur geluonis tavo?), tačiau visi transcendentinės tvarkos įrodymai abejotini – iš Dievo idėjos egzistavimo neišvesime jo egzistavimo.1943 m. Kamiu rašė: "Absurdas turi daugiau bendrumo su sveiku protu. Absurdas susijęs su nostalgija, prarastojo rojaus gedėjimu. Be jos nėra absurdo. Ir tos nostalgijos buvimo mes negalime išvesti paties prarastojo rojaus buvimo".
Toliau pagal žodyną nesąmonė yra debilizmas, imbicilizmas ir idiotizmas, ir nemanau, kad kaip atidžiai bežiūrėtum į silpnaprotį, jame išvystum Dievo veidą. Beliko plepalai (paistalas, sapalas, rezgalas ir pan.), todėl stop.
Bet norėčiau dar paminėti entropiją ir sudėtingumą, taip sakant "į temą". Chaosas tam tikra prasme yra nesąmonė, o tradiciškai chaose Dievo veidas matosi net labai gerai. Vilius pasiūlė temą, prirašė formulių, gal gerai nesupratau/nepamenu, bet jis mato/atrado kažkokias prielaidas chaosui "organizuotis"/entropijai mažėti, kitaip tariant,
chaose "savaime" gali rastis kažkas sudėtingo/naujo, plg., Dievas iš chaoso sukūrė pasaulį.
Tai paskutinė alegorijos apie nesąmonėje matomą Dievo veidą interpretacija - daugiau vaizduotė netraukia.