Pirmiausia apie tai, ką Uhura jau paminėjo: kosminis mikrobangų fonas. Kai žiūri į žvaigždes ar galaktikas, tu jas matai tokias, kokios jos buvo prieš daugybę metų - žvelgi į praeitį. Kuo toliau žiūri - tuo tolesnę praeitį matai. Dabar, kuo greičiau objektas nuo mūsų tolsta, tuo ilgesnio ilgio bangas, ateinančias nuo jo, mes stebėsime (Doplerio efektas). Kitaip sakant, tas objektas tampa "raudonesnis". Labiau nuo mūsų nutolusios galaktikos yra "raudonesnės" nei mažiau nutolusios, reiškia, Visata plečiasi vis greičiau. Dabar, jei žvelgsime labai toli į kosmosą, matysime labai tolimą praeitį, ir ten viskas bus labai, labai raudona
Bet iš tiesų žvelgiant tolyn, bangų ilgis tiek padidėjęs, kad mes jų net nematome - tos bangos išėjusios už matomojo spektro ribų, už infraraudonojo spektro ribų, ir yra mikrobangos.
Trumpiau tariant, žvelgdami į šį mikrobangų foną mes matome Visatą tokią, kokia ji buvo prieš daugybę metų, lygiai taip pat kaip žvelgdami į žvaigždžių ir galaktikų šviesą matome, kaip Visata atrodė praeityje. Maždaug šitaip:
Kuo čia dėtas DS? Na, DS teorija numato, kad anksčiau Visata buvo labai maža ir karšta. Tokia karšta, kad atomų branduoliai paprasčiausiai negalėjo susiformuoti. Tuomet Visatoje net negalėjo būti tokios materijos, kokią mes matome šiandien. Visatai plečiantis, jos temperatūra krito, ir pradėjo formuotis atomai. Tuomet atsirado galimybė kažką matyti - šviesa jau galėjo sklisti. DS teorija spėjo, kad pažvelgę labai toli į praeitį, mes turėtumėme šį momentą "pamatyti". Na o vėliau jau buvo atrastas kosminis mikrobangų fonas
Toliau - tas reikalas su Heliu. Esmė ta, kad jo Visatoje yra per daug. Helis gaminamas žvaigždėse, ir sudaro maždaug 25% mums žinomos Visatos masės. Žvaigždės paprasčiausiai negalėjo prigaminti tiek Helio. Dabar, pagal DS teoriją, prieš keliolika milijardų metų Visata buvo labai maža ir labai karšta. Kažkuriuo laiko momentu sąlygos Visatoje buvo beveik tokios pačios, kaip ir žvaigždėse - puiki proga prigaminti Helio. Kitaip sakant, šitoje vietoje DS teorija puikiai paaiškina Helio kiekį Visatoje.
Ir galiausiai - juodas dangus. Visatoje yra daugybė žvaigždžių, kur bepažvelgsime - vien žvaigždės. Tiesą sakant, jų yra tiek, kad naktį dangus turėtų atrodyti toks pat šviesus, kaip ir Saulės paviršius. Juk nuo to, kaip toli nuo mūsų nutolę šviesuliai, gaunamos šviesos kiekis nepriklauso - tiesiog šviesos lopinėlis danguje atrodo mažesnis. Kaip galima paaiškinti tokį paradoksą?
Gali būti, kad kai kuriuos šviesulius mums užstoja dulkių debesys. Tačiau tuomet, per šitiek laiko, nuo tų šviesulių sklindanti šviesa tas dulkes turėjo įkaitinti tiek, kad jos pačios imtų švytėti. Paaiškinimas blogas.
Gali būti, kad Visatoje yra ribotas kiekis žvaigdžių. Tačiau vistiek jų yra tiek daug, kad problemos tai neišsprendžia. Žvaigždžių pilnai pakanka tam, kad visas dangus naktį švytėtų tolygiai lyg Saulės paviršius.
Žvaigždžių pasiskirtymas Visatoje gali būti nevienodas. Tai gali būti tiesa - jei žvaigždės uždengia viena kitą, ir jei jų pasiskirstymas sudaro kažkokią struktūrą (pvz., fraktalą). Tačiau tai šiek tiek keista - tolygus žvaigdžių ir galaktikų pasiskirstymas skamba įtikinamiau.
Ir paskutinė galimybė: Visata plečiasi, todėl labiau nutolusių galaktikų šviesa pasislinkusi link infraraudonųjų bangų spektro, ir mes jų paprasčiausiai nematome.
Ar negalėjo būti, ši visata buvo visada, tačiau anksčiau ji buvo gerokai mažesnė ir dėl kažkokių priežasčių nesiplėtė.
Greičiausiai negalėjo. Žinai entropijos dėsnį - temperatūra visame kūne anksčiau ar vėliau susilygina, pasidaro tolygi. Pritaikykime tą patį Visatai. Turėdami omenyje begalinį laiką atgal, jau šiuo metu mes turėtume Visatą, tolygią kiekviename savo taške. Nebūtų jokių kūnų, karštesnių už kitus.
Ar yra patikimų duomenų, rodančių, kad viskas prasidėjo būtent nuo matematinio taško, ar kaip tai bepavadintume?
Na, kaip jau sakiau, DS teorija puikiai paaiškina, pavyzdžiui, nenormalų Helio kiekį Visatoje ir daugybę kitų dalykų. Teorijos būtent ir skirtos paaiškinti įvairius reiškinius, o DS - geriausia, ką šiuo metu turime.
Dėl to taško tai yra keblumų. Esmė ta, kad mes nežinome, kas jame turėtų vykti, visos mūsų turimos formulės, visi dėsniai griūva kai nagrinėjame ypač mažus ir ypač masyvius kūnus (kaip kad pavyzdžiui juodąsias skyles). Mažiems kūnams ir mažiems atstumams naudojame kvantinę mechaniką, didelėms masėms ir dideliems atstumams - bendrąją reliatyvumo teoriją. Šie du dalykai tarpussavyje nelabai derinasi, todėl, kol neišrasime tos taip vadinamos kvantinės gravitacijos (ar "vieningo lauko") teorijos, apjungiančios visas mums žinomas jėgas - gravitacijos/elektromagnetinės/stipriosios branduolio/silpnosios branduolio - tol nelabai galėsime nagrinėti tą tašką, ir tuo labiau išsiaiškinti, kas buvo prieš jį, kaip jis atsirado ir t.t. Šis pradinis laiko momentas - viena iš svarbiausių DS problemų.
Dar žinau pulsuojančios visatos modelį, traukiasi-plačiasi-traukiasi-plečiasi, kiek pagrįsta ši hipotezė? Galbūt iš tiesų visata buvo visada, o kiekvienas susitraukimas-išsiplėtimas yra jos atsinaujimas, po kurio susiformuoja kažkas visiškai naujo? Ar turimi duomenys neprieštarauja šiai hipotezei?
Yra viena problemėlė - Visata plečiasi, ir tas plėtimasis vis greitėja. Kitaip sakant, tokia teorija mažai pagrįsta - Visatoje greičiausiai yra per mažai materijos gravitacijai taip išlenkti erdvėlaikį, kad Visata tapų "uždara" (kaip pavyzdžiui rutulio paviršius, kurio vienas iš taškų yra didysis sprogimas, kitas - didysis susitraukimas). Čia jau atskira tema.
Kokių dar žinot alternatyvių idėjų?
DS teorija dabar praktiškai neabejojama. Anksčiau buvo visokių alternatyvų, pavyzdžiui, nuolat vykstantys sprogimai (tai yra, kad kažkur mūsų Visatoje gali įvykti dar vienas DS). Taip pat stabilios būsenos teorija... Bet šitos visos teorijos jau praktiškai užmirštos, kai kurios net paneigtos.
Na aišku, yra nemažai hipotezių, bandančių aiškinti patį didijį sprogimą, bet tai - kita tema.
