pize_kaze wrote:kuria prasme "sitas sarasas artimesnis"? juk pirmame poste kitoki sarasa pateikei.
Na, taip, mano sąrašas yra tas, kurį pateikiau pirmiausia. Tačiau jei lygintume septynias mirtinas nuodėmes su septyniomis didžiosiomis dorybėmis, tai labiau rinkčiausi nuodėmes, mat jos man labiau į dorybes panašios. Pamėginsiu paaiškinti.
Tyrumas man nepanašus į dorybę, jis per daug abstraktus ir nehedonistiškas. Koks tyrumas? Čia, veikiausiai, atsispindi krikščionių sekso demonizavimas. Man seksas patinka, todėl tyrumas man nėra dorybė.
Teisingumas man yra dorybė, su tuo nesiginčysiu, dedam vieną pliusą krikščionių teologams už teisingumą (kurį jie taip dažnai mėgsta pamiršti, beje).
Santūrumas ir saikingumas man nėra dorybė, nes tai nehedonistiška. Man patinka ir skaniai pavalgyti, ir retkarčiais nusigerti. Taip pat man patinka išsišokimai, nestandartiniai sprendimai, naujos idėjos, etc. Saikingumas ir santūrumas nėra dorybės, mano akimis žiūrint, nes visa tai yra priklausoma nuo individo: kas vienam yra per daug, kita - per mažai. Ši dorybė skatina asketišką gyvenimą, o aš, būdamas hedonistas, noriu kuo patogesnio ir lengvesnio gyvenimo.
Narsa su tvirtybe man yra kažko vertos tik iš dalies, mat evoliuciškai laimi tie, kurie moka balansuoti tarp narsos ir atsargumo. Tarp narsos ir kvailumo vienas žingsnis, sakoma. Veikiausiai šis punktas kalba apie buvimą kankiniais ir 40 dienų stovėjimą vienoje vietoje dėl tikėjimo, ar kažką panašaus. Manau, šiuo atveju, jei matai, kad laimėsi - pulk, jei mantai, jog pralaimėsi - bėk. Ir nereikia čia narsos, tik racionalaus situacijos įvertinimo.
Tikėjimas man yra nieko vertas, mat tikėjimas yra faktų ignoravimas, siekiant išlaikyti esamą pasaulėžiūrą. Aš esu pozityvistas, man patinka ne tikėjimas, bet tikėjimasis, numanymas bei žinojimas.
Viltis yra abstraktus dalykas, netoli pabėgęs nuo tikėjimo, tačiau taip ir nepriartėjęs prie numanymo ar tikėjimosi. Viltis yra silpnesnė tikėjimo forma, kada nėra šimtu procentų užtikrintumo, tačiau tikimasi remiantis ne tikrovės faktais, bet pasaulėžiūra ar emocijomis. Tikėjimasis savyje turi mažiau jausminio bagažo ir yra neutralus, numanymas yra dėsningumo pastebėjimas, ateities spėjimas remiantis tikrovės faktais (regresinės analizės darymas, pavyzdžiui).
Dosnumas man yra kvaila dorybė, mat ji suponuoja ne naujų galimybių sukūrimą, tačiau galutinio produkto perdavimą. Kitaip tariant, altruizmas suponuotų meškerės padovanojimą, dosnumas - žuvies padavimą. Aš, norėdamas žmogui padėti, mieliau sukurčiau jam sąlygas pačiam pasiekti tikslą, o ne kiščiau savo darbo vaisius jam už nieką.
Godumas priveda prie geresnio gyvenimo, godus individas sukaupia daugiau turto ir jo gyvenimo kokybė yra geresnė. Be to, apvertus iš kitos pusės, ką mes laikome godžiais? Tie, kurie savo turtą saugo ir pasilaiko sau, užuot išdalinę kitiems? Po velnių, juk tai JŲ turtas.
Puikybė yra būdas nustatyti socialinį statusą, vieni žmonės puikuojasi tuščioje vietoje, kiti - puikybę paremia savo pasiekimais. Tuščią puikybę nesunku ignoruoti, mat ji šviečia iš tolo. Vienaip ar kitaip, jei žmonės nesigirtų savo pasiekimais ir neturėtų pagrindo tų pasiekimų siekti, tai Pasaulis sustotų. Jei visi būtų vidutinybės ir nebūtų galima atskirti koks yra kieno socialinis statusas, nebūtų reikalo siekti socialinio statuso. Jei nebūtų reikalo siekti socialinio statuso, žmonėms nebūtų reikalo tobulėti kokioje nors srityje ir būti pranašesniais. Jei žmonės netobulėtų ir nesiektų būti pranašesniais, Pasaulis degraduotų.
Apsirijimas yra hedonistinis malonumas, "valgykite, gerkite ir būkite laimingi, nes galbūt rytoj mirsite." Žmogus pats renkasi, kas jam svarbiau - sveikata ar malonumai. Ir tai yra kiekvieno individo reikalas.
Pavydas yra progreso variklis! Kaip ir puikybės atveju, jei žmonės nepavydės, jiems nebus reikalo siekti socialinio statuso ar geresnės gyvenimo kokybės, etc. Iš to seka viso pasekmės, kaip ir jei nebūtų puikybės.
Kerštas yra natūralus atsakas, natūrali bendruomenės reguliacinė funkcija, atstatanti aukos socialinį statusą. Ankščiau tai buvo vadinama kerštu, dabar - įstatymų vykdymu. Kai žmogus už nusikaltimą yra nuteisiamas, kas tai yra, jei ne kerštas? Nesant kerštui, agresyvūs individai jaustųsi dar labiau nebaudžiami ir laisvai kankintų silpnesnius ir mažiau įžūlius, mat nebaudžiamumo jausmas yra bene stipriausias nusikaltimus skatinantis veiksnys.
Geismas (palaidumas) yra hedonistinis malonumas. Nežinau kaip jums, bet man patinka lytiniais santykiai, patys įvairiausiai ir egzotiškiausi. Ir nematau tame nieko blogo, mat iš to visi santykiuose dalyvaujantys asmenys gauna malonumą, naudą.
Tingumas taip pat yra progreso variklis, skatinantis naujų būdų sumažinti darbo pastangas ir padidinti darbo našumą atsiradimą. Jei ne tingumas, tai nereikėtų tokių dalykų kaip karutis ar vežimas, etc. Sako, jei turi sunkų darbą, perleisk jį tinginiui, jis suras lengviausią būdą jį padaryti. Lengviausio atsako ieškojimas yra užprogramuotas mūsų elgsenoje, žmonės siekia padaryti kuo dagiau darbo naudodami kuo mažiau resursų, tai yra nuostabi mūsų prigimtinė savybė.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Septynios_mirtinos_nuod%C4%97m%C4%97s wrote:2008 m. kovo 9 d. Vatikano dienraštis „L`Osservatore Romano“ išspausdino interviu su apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovu, vyskupu Gianfranco Girotti, kuriame šis paskelbė septynias moderniąsias nuodėmes: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų.
Genetinis manipuliavimas gali padėti atsikratyti genetinių ligų, gali padėti panaikinti badą Pasaulyje, gali padėti padaryti žmogų nemirtingu, etc. Genetinis manipuliavimas - gėris, absoliutus gėris, mano akimis žiūrint.
Abejotinos moralės eksperimentai su žmonėmis yra draudžiami tiek įstatymų, tiek mokslininkų profesinės etikos. Vienaip ar kitaip, jei žmonės patys sutinka juose dalyvauti ir yra pilnai informuojami apie eksperimento vykdymą - nematau nieko blogo.
Narkotikų vartojimas yra hedonistinis malonumas, individo asmeninis reikalas. Jei individui malonu vartoti narkotikus ir jis to nori - nedera jam to drausti.
Aplinkos teršimas yra reguliuojamas įstatymais, taip pat žmonės yra linkę kurti sau tinkamą gyvenimui aplinką. Šiuo metu Pasaulyje yra bene daugiausia rūpinamasi aplinkos tarša, kaip niekad žmonijos istorijoje. Pagal galiojančius įstatymus, teisėtai teršti aplinkos beveik neįmanoma. Vadinasi, tai ne nuodėmė, tai tiesiog įstatymų nesilaikymas ir tiek. Tačiau taip, aplinkos teršti nevalia.
Socialinė nelygybė yra visuomenės pagrindas. Jei žmonės būtų socialiai lygūs - jie nebūtų žmonės, jie būtų tranai. Žmonės NĖRA lygūs, jie turi vienodas teises, tačiau jie NĖRA VIENODI, ir būtent todėl kai kurie bus turtingesni, kiti - skurdesni, vieni bus protingesni, kiti - kvailesni. Socialinė nelygybė, ts'kant.
Per didelis turtingumas, veiksmai dėl kurių daugėja vargšų. 
Šitas mane prajuokino dėl dviejų priežasčių: visų pirma, kad toks pasisakymas atėjo iš ne ko kito, kaip VATIKANO. Na, Vatikanas su Adolfu... tai yra, Ratzingeriu priešakyje tikrai nepasižymi neturtinga gyvensena, ką jau kalbėti apie Motinos Teresės nustekentus kraštus ir iš žmonių surinktus milijonus, apie apskritai bažnyčios lupikavimą iš valstybių ir pavienių žmonių... Antra, nemanau, kad įmanoma būti
per daug turtingam. Man atrodo, kuo turtingesnis esi - tuo esi laimingesnis. O tie veiksmai, dėl kurių daugėja vargšų, veikiausiai galioja tik diktatoriams ir Kubiliui, nes neįsivaizduoju kaip vienas individas gali padaryti vargšais didelę grupę žmonių. Sudeginti jų santaupas, namus?
Žinoma, postas pusiau rimtai, tačiau mintis ta, jog tarp didžiųjų nuodėmių įžvelgiu daugiau gėrio nei tarp didžiųjų dorybių.
