RB wrote:Išvadinęs tave purvinu iškrypėliu aš jokių tavo teisių ir laisvių nesuvaržau.
Teisingai, todėl ir nemanau, kad teismai turėtų rimtai svarstyti skundus, pateiktus tokiu pagrindu.
Man kyla toks įtarimas, kad tu nesupranti, jog aš ir savo atžvilgiu taikau tą patį, jei bandai įžvelgti dvigubus standartus - tai nepavyks.
Tokiu atveju šmeižtą reikėtų apriboti iki melagingų kaltinimų nusikaltimu (skubu dabar, neturiu laiko tikrinti, bet, berods, tai yra atskiras BK straipsnis, o ne šmeižtas). Dar daugiau, jei aš tą informaciją skleisiu viešai, o ne pateiksiu pranešimą teisėsaugai, labai tikėtina, kad tavo laisvės nebus suvaržytos ir niekas net nepradės tyrimo (reikia BK procesą studijuoti, tingiu, 7x, kur tu?
). Taigi, nėra reikalo drausti šmeižto
Tai, vėlgi, grįžtam prie šmeižto apibrėžimo ir kaip jis taikomas teisinėje praktikoje. Iš pačio straipsnio lyg ir atrodytų, kad jo formuluotė gana dviprasmiška:
BK wrote:154 straipsnis. Šmeižimas
1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Bet teisinėje praktikoje, kiek teko girdėti ir skaityti šiuo atveju teikiamas ypatingas dėmesys "tikrovės neatitinkančios informacijos" kriterijui. Jau buvau nurodęs ne kartą ir ne vieną kitose temose prokurorės komentarą apie šitą konkretų straipsnį - už asmeninę nuomonę pagal jį nenubausi, nesvarbu kiek pažemintas ar paniekintas besijausi, reikia įrodyti, kad pateikta informacija yra falsikabili, t.y. "neatitinka tikrovės". Jei nori bausti už nuomonę, tam dažniausiai pasirenkami straipsniai dėl įžeidimo, neapykantos ir diskriminacijos kurstymo.
O dėl to, kad nieks nepradės tyrimo be skundo - tai puiku... kur čia problema? ta prasme, čia kažkoks argumentas, jei taip, tai nesuprantu aš jo...
RB wrote:Drausdami kurstyti neapykantą mes saugome žmogaus sveikatą ir gyvybę. Lygiai kaip ir drausdami įkalbinėti Petrą papjauti Joną (ar atvirkščiai, nebepamenu jau
).
Tai vat man ir nėra, taip savaime suprantama, kad bausdami už neapykantą, mes iš tikrųjų saugome žmonių sveikatą ir gyvybę... Nes labai jau įdomiai čia veikia tada, imamame skirstyti žmonių gyvybes į vertas apsaugos ir ne? Nes jei aš išreiškiu neapykantą, tarkim, lietuvių, Tomkaus, nacionalsocialistų, komunistų, krikščionių, scientologų atžvilgiu - viskas lyg ir gerai, šiuo atveju neapykanta nesukelia grėsmės sveikatai ir gyvybei. Bet vat, jei pareiški neapykantą homoseksualiems asmenims, žydams, Sorosui, juodaodžiams - jau tokia neapykanta ima kelti grėsmę.
Nepaisant to, kokiam žmogui ar žmonių grupei grasinama mirtimi, fiziniu susidorojimu - kriterijus lieka tas pats, mes stengtumės užkirsti kelią tokiam nusikaltimui ir prieš fašituojantį skustagalvį ir prieš žydą. Bet vat už neapykantos jautimą mes baudžiame kažkodėl tik vieną grupę žmonių...