7x wrote:
O aš manau, kad moralės normos iš pat pradžių susiformavo evoliuciškai ir buvo perduodamos iš kartos į kartą per "gėrio" ir "blogio" sąvokas, tačiau žmogus nuolat nepaliaujamai permąstė ir pertvarkė savo tradicinę moralės sistemą kaip jam patogiau - tiek logikos ir dedukcijos pagalba, tiek švento rašto skaitymu.
Kaip suprantu, turi omenyje socialinę evoliucija, kur genetinė medžiaga yra ne DNR, o socialinis diskursas (kuriame ir yra vertybių sistema, kuri paveldima is kitu diskursu, kryzminasi su jais, mutuoja ir .t.t)?
Nes nemanau, kad turiu geną, kuris man draustų duoti kyšį policinikui, ar vagiliauti turguje. Nors turiu geną, kuris verčia nesuryti savo paties vaikų. Taigi, čia yra įvairovės.
Emocijos, kurias jaučiame patirdami "gėrio" ar "blogio" apraiškas, t.y. moralumą, gali taip pat sėkmingai būti aiškinamos esančios moralumo pasekmėmis, o ne priežastimis. Jei tradiciškai įskiepyta, kad incestas yra blogis, tai ir jausi, kad tai blogis. Toks aiškinimas man atrodo suprantamesnis, nes aiškinant priešingai (t.y. moralė kaip emocijų padarinys) kyla klausimas - kodėl jaučiu, kad incestas yra blogai ir to pasekmėje racionalizuoju savo elgesį.
Aš tą matau taip:
Evoliucija man, kaip ir šuniui, įdėjo stipru norą nebūti išmestam iš rujos, nes vienas neprasimaitinsiu ir kaip mat būsiu surytas kitų laikinių žvėrių. Kadangi esu labai sapiens-sapiens ir sugebu planuoti ir nuspėti ateitį, galiu prognozuoti logiškai, ar tiesiog nujausti, kad tas ar kitas mano veiksmas sukels kitų gaujos narių pyktį. Evoliucija man įdėjo refleksą to bijoti, aš ir bijau. Ir tai yra ta emocija, apie kurią kalbu - gėda, arba pasmerkimo baimė.
O tų sąlygų, kuriomis galiu šią baime pajusti yra 10 n-tame variacijų, tad labai sau dėl to galvos dažnai nekvaršinu, tuo užsiima mano statistinis super-kompas su euristiniais algoritmais (kitaip - nuojauta, intuicija, vadinamas "emocinis intelektas").