7x wrote:Tačiau ar tokiu atveju būtina teigti, jog egzistuoja kažkoks papročių algoritmas, kai paprasčiausiai jokia normatyvinė papročių sistema neveiktų, jei neužtikrintų savo išlikimo?
Nevisai supratau klausimą, bet antras termodinamikos dėsnis garantuoja, jog bet kokia neatsinaujinanti sistema žlugs.
7x wrote:Tuo labiau, kad dabar gal ir galime kalbėti apie mažumos bandymus pritaikyti naujus papročius, tačiau kur kas dažniau normatyvinės sistemos, t.y. papročių komplektai keisdavosi kruvinų revoliucijų, perversmų ir karų pagalba.
Nelabai sutinku su tuo. Tiesiog, konflikto metu veikianti sistema sugriūva ir atsiranda viena ar kita dominuojanti grupė kuri primeta savo taisykles kitiems. Bet ta grupė jau egzistavo ir taip ir jau buvo pakankamai "sunki", kad laimėtų. Man tai panašu į darvinistines rūšių atmainas (speciation).
Žmonių populiacija/organizacija turi būti stabili sistema, tam kad nesuirtų ir jos vietos neužimtų kitos, stabilesnės.
Stabilumą užtikrina siekis išlaikyti status quo – konservatyvi ktyptis (aka „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“), sistemos tobulėjimą užtikrina inovatyvi kryptis (aka „sugriausim pasaulį seną ir atstatysim naują“). Jei „statytojų“ prisiveisia per daug, gaunam bolševikų revoliuciją, kur niekas nelaimi: pati sistema subyra. Jei „statytojai“ išnyksta, gaunam labai stabilią visuomenę, kurią visada kas nors aplenkia ir nukariauja.
7x wrote:Vien dėl įdomumo klausiu, ar galėtų toks algoritmas būti sėkmingai pritaikytas, pavyzdžiui, pirmajam pasauliniui karui ir po jo sekusiai naujų idėjų bei papročių bangai (antras p. k. nuvalkiotas).
Tokie globalūs reiškiniai turi tiek daug kintamųjų, kad juos galima pritempti prie bet kokios hipotezės, net prie ateivių sąmokslo. Tam kad patikrinti hipotezę, reikia idealaus ir nesudėtingai analizei pasiduodančio modelio.
Šiaip, WW1 nelabai ką pakeitė: senųjų tironiškų imperijų vietoje susiformavo naujos tironiškos nacionalinės diktatūros.
Kaip nacionalinis identitetas pakeitį religinį ir imperinį galime atsekti per visą 19amžių: romantizmo epcha ateina iš švietimo epochos, jakobinų idėjų, ir įsitvirtina galvose per šimtą metų. Tai buvo gan nuoseklus procesas.