Ar esame atsakingi už nepažįstamus žmones?

[Meduolis]

Norėčiau jums pateikti dar vieną moralinę dilemą.

Tarkime, taupote visą gyvenimą, kad senatvėje galėtumėte nusipirkti Ferrari. Pagaliau turite pakankamai pinigų, išleidžiate visas savo santaupas naujam pirkiniui, kad net draudimui nieko nebelieka. Nepaisant to, automobiliu be galo mėgaujatės. Vieną dieną nusprendžiate pasivažinėti. Beriedant per geležinkelio pervažą, automobilis netikėtai užgęsta... ir nei iš vietos. Kadangi žinote, jog ši geležinkelio atšaka jau seniausiai nebenaudojama, nesijaudindami iškviečiate techninę pagalbą ir laukiate.

Visai šalia pervažos geležinkelis atsišakoja, netoliese pastebite krypties perjungimo svirtį. Netikėtai iš už posūkio pamatote atlekiantį traukinį. Dėl automobilio nesijaudinate, nes žinote, jog traukinys pasuks visai kita atšaka. Tuomet tik žvilgt į tą pusę - ir matote mažą, dar visai žioplą, jums visai nepažįstamą vaikiuką, žaidžiantį ant bėgių. Surinkate iš visų jėgų, bet vaikas per toli, negirdi ir nesupranta ko tas dėdė ar teta ten taip rėkauja. Pripuolate prie bėgių perjungimo svirties. Turite du variantus:

1) Palikti viską kaip yra, leisti vaikiukui žūti, tačiau išsaugoti savo brangųjų automobilį.

2) Nukreipti traukinį link savo automobilio, tačiau išgelbėti vaikiuko gyvybę.


Na gerai. Manau kad dauguma pasirinks antrąjį variantą. Pirmąjį variantą pasirinkę žmonės būtų viešai pasmerkti ir išvadinti monstrais. Ir manau, kad visai teisingai. Tikiu, kad tokiam įvertinimui pritartumėte ir jūs. Taigi dilema lyg ir paprasta... Tai kame reikalas?

O reikalas tame, kad šitokiu būdu gyvybes galima gelbėti kasdien. Perkame daugybę visokių daiktų, be kurių galime puikiausiai apsieiti. Pavyzdžiui, užsimanome naujo televizoriaus, skanaus (taigi - brangesnio) maisto, alaus, bilietų į kiną, ir perkame, perkame... Kai tuo tarpu paaukoję tuos pinigus, galėtume išgelbėti ne vieną nepažįstamo žmogaus gyvybę. Tai lygiai tokia pati situacija, kaip ir mano pateiktoji dilema. Tik šiuo atveju beveik visuomet renkamės pirmąjį variantą - nusipirkti kokį niekutį, ir leisti kitiems numirti. Tuomet klausimas - argi nenusipelnome būti įvertinti kaip monstrai?

[provincijus]

Man atrodo, kad čia, Ateonai, nepaisai moralės subjektyvumo fakto.

Prie ko čia tas subjektyvumo faktas? Pats sau sąžiningas žmogus iš tikro turi tik du pasirinkimus;
apsispręsti ar jam iš tiesų rūpi tie kiti žmonės ir veikti ne vien žodžiais arba nutarti, kad jis nėra atsakingas už tuos žmones ir jam jie dzin. Bet koks kitas variantas yra veidmainystė.

Tuomet klausimas - argi nenusipelnome būti įvertinti kaip monstrai?

tas monstriškumas čia tikrai ne prie ko, nieks tavęs nepaskyrė būti materialinių resursų skirstytoju.

[provincijus]

jei žmogų vienoje situacijoje aš laikysiu monstru, tai jis man ir bus monstru, jei kitoje panašioje situacijoje aš jo nelaikysiu monstru, tai jis man toks ir nebus (juk jis negali monstru būti objektyviai, taigi jokio objektyvaus pagrindo čia kaip ir nėra).

reikia taip suprasti, kad kas liečia moralę, niekada ir jokiose situacijose to objektyvaus pagrindo ir būti negali?

[Svetimas]

Lyginami šiek tiek skirtingi dalykai.
Pirmoje situacijoje su mašina ir vaiku:
1) man stresas (veikiu instinktyviai);
2) vaiko gyvybę galiu išgelbėti tik aš vienas ir vieninteliu būdu;
3) yra praktiškai 100% garantija, kad priklausomai nuo mano pasirinkimo vaikas mirs/nemirs.

Antrame pavyzdyje (su pinigine pagalba) situacija labai neapibrėžta.

[Meduolis]

tas monstriškumas čia tikrai ne prie ko, nieks tavęs nepaskyrė būti materialinių resursų skirstytoju.

Na kodėl gi - juk turiu teisę sau priklausančius materialinius resursus skirstyti taip, kaip man atrodo tinkamiausia. O gal tu nori pasakyti, kad svirties neperjungimą galima pateisinti tuo, kad niekas tavęs nepaskyrė svirties perjunginėtoju?

O bandymas moralinius vertinimus taikyti pagal kažkokią tvarką/taisykles jau veda į tos pačios moralės bešališkumą (kaip Ateonas sakė, jei vienoje situacijoje elgiamės taip, tai ir analogiškoje turėtumę elgtis taip pat).

Tai nebuvo joks bandymas objektyviai nustatyti kas gerai, ir kas ne. Aš tik parodžiau, kur yra didžiulė veidmainystė... Juk jei jūs aprašytoje dilemoje svirties neperjungtumėte, dauguma žmonių jus tiesiog pasmerktų. Tuo tarpu tie patys žmonės, per savo "Taurus" ar "Šilelius" stebėdami badaujančius Afrikos vaikus, gali be jokio sąžinės graužimo nuspręsti, kad jiems reikia nusipirkti naują, didelės įstrižainės televizorių per visą sieną. Naujas televizorius jiems atrodo geriau nei išgelbėti kieno nors gyvybę. Veidmainystė ir tiek. Juk jeigu manome, kad nepatrauktyi svirties būtų labai neteisinga, tai kodėl neturėtumėme manyti, kad nesiųsti pinigų į Afriką labdarai ar vaistams - lygiai taip pat neteisinga?

Lyginami šiek tiek skirtingi dalykai.
Pirmoje situacijoje su mašina ir vaiku:
1) man stresas (veikiu instinktyviai);
2) vaiko gyvybę galiu išgelbėti tik aš vienas ir vieninteliu būdu;
3) yra praktiškai 100% garantija, kad priklausomai nuo mano pasirinkimo vaikas mirs/nemirs.

Tai nejaugi šie dalykai yra pagrindiniai moraliniai kriterijai, apsprendžiantys pasirinkimą? Aš atsiprašau, bet nesuprantu kaip streso buvimu galima pateisinti svirties perjungimą, o nebuvimu - pinigų į Afriką nesiuntimą. Tai apskritai nėra joks moralinis kriterijus. Tarkime, žmogus stovi prie svirties ir nejaučia absoliučiai jokio streso. Svirties neperjungia. Ar to tau užtektų, kad nelaikytum jo pabaisa?

Dabar, dėl 2 ir 3 - apjungiu, nes ten tas pats parašyta, tik kitais žodžiais. Tikra tiesa - jei tu vienas siųsi pinigėlius Afrikon, tai kažin ar kas pasikeis. Tačiau ar vien tas faktas, kad dauguma žmonių pinigų į Afriką nesiunčia, daro tavo pasirinkimą jų taip pat nesiųsti moraliu? Jei kiti elgiasi neteisingai, ar tai reiškia kad ir tu gali taip elgtis? Atkreipk dėmesį, kad aš neįrodinėju, jog aukoti pinigus yra geras darbas. Aš bandau parodyti, kad jų neaukojimas yra blogas pasirinkimas. Lygiai tiek pat blogas, kaip ir svirties neperjungimas. Yra tikra tiesa, kad dauguma žmonių pinigų neaukoja. Taigi jie elgiasi blogai. Bet tai juk nereiškia, kad mes turėtumėme elgtis lygiai taip pat. Įsivaizduok, kad visi lietuviai nusprendžia Vilniaus krašte surengti lenkų genocidą. Ar tokio pasiteisinimo užtektų Jonui, nudobusiam Janeką?

Taigi aš kolkas nematau čia jokios galimybės nubrėžti aiškią ribą tarp šių situacijų, kurios dėka būtų galima kitaip nei veidmainyste paaiškinti kardinaliai besiskiriančius moralinius sprendimus.

[Nomad]

Esmė paprasta. Jei tų kitų žmonių gyvybei pavojus grėstų mūsų akyse, gelbėtume. Kadangi tai vyksta "kažkur" ir "kažkada", mes jų akyse nematę, negelbėjame. Nematau čia jokios veidmainystės. Negi turiu eiti specialiai ieškoti kur kas kuo serga ir juos šelpti?

Ir šiaip čia greičiau ne noras išgelbėti vaikiuko gyvybę savaime, o tiesiog nenoras kad likusį gyvenimą prieš akis stovėtų jo sutraiškytas lavonėlis o pasižiūrėjus į Ferrari norėtųsi vemti.

[Meduolis]

Esmė paprasta. Jei tų kitų žmonių gyvybei pavojus grėstų mūsų akyse, gelbėtume. Kadangi tai vyksta "kažkur" ir "kažkada", mes jų akyse nematę, negelbėjame. Nematau čia jokios veidmainystės. Negi turiu eiti specialiai ieškoti kur kas kuo serga ir juos šelpti?

Ir šiaip čia greičiau ne noras išgelbėti vaikiuko gyvybę savaime, o tiesiog nenoras kad likusį gyvenimą prieš akis stovėtų jo sutraiškytas lavonėlis o pasižiūrėjus į Ferrari norėtųsi vemti.

Iš dalies sutinku su tuo, ką čia parašei. Tai - faktai apie žmogaus psichologiją. Tačiau ar iš šių faktų galima padaryti moralinę išvadą, kad neperjungti svirties ir leisti vaikui mirti, tačiau išsaugoti Ferrari - labai blogai, o nusipirkti naują televizorių ir leisti kažkam numirti - nieko baisaus? Aš taip nemanau. Tai viena.

Kita - sunku patikėti, kad šiais laikais žmonės nežino, kas vyksta pasaulyje. Yra juk pakankamai išsami statistika, kiek žmonių miršta badu kasdien - tūkstančiai. Ir vėlgi, nematau kaip galima tuo, kad kiekvienos mirties prieš savo akis nematai, pateisinti pinigų neaukojimą. Taip, skaičius kur nors laikraštyje gal ir neatrodo taip sukrečiančiai, kaip kažkieno mirtis čia pat, prieš nosį. Bet ar toks pasiteisinimas ko nors vertas?

[Svetimas]

Taigi aš kolkas nematau čia jokios galimybės nubrėžti aiškią ribą tarp šių situacijų, kurios dėka būtų galima kitaip nei veidmainyste paaiškinti kardinaliai besiskiriančius moralinius sprendimus.

Manai, kad situacijos vienodos? Tai kodėl pirmasis atvejis (man ir kitiems) sukelia kitokius jausmus nei antrasis. Kodėl pirmame variante nepavyksta pri[si]taikyti veidmainystės?

Tai nejaugi šie dalykai yra pagrindiniai moraliniai kriterijai, apsprendžiantys pasirinkimą? Aš atsiprašau, bet nesuprantu kaip streso buvimu galima pateisinti svirties perjungimą, o nebuvimu - pinigų į Afriką nesiuntimą. Tai apskritai nėra joks moralinis kriterijus.

Pirmuoju atveju žmogus mato problemą tiesiai prieš akis. Ji yra trumpa, situacinė, žmogų giliai tuo momentu jaudina ir reikalauja greito jo apsisprendimo.
Antroje situacijoje yra nevisai taip. Žmogus aišku gali susijaudinti per TV pamatęs ar paskaitęs brošiūras apie badaujančius afrikos vaikus ir to sukrėstas tuoj pulti pervesti savo pinigų. Bet niekas jo neverčia to daryti tuoj pat: jis suvokia jog tai galės atlikti vėliau: rytoj, poryt, ... . Tačiau rytoj ar poryt problemos aktualumo suvokimas pakinta.

2) vaiko gyvybę galiu išgelbėti tik aš vienas ir vieninteliu būdu;

Tačiau ar vien tas faktas, kad dauguma žmonių pinigų į Afriką nesiunčia, daro tavo pasirinkimą jų taip pat nesiųsti moraliu?

Čia ne vien tik daugumos formuojamos nuomonės įtaka. Čia greičiau individualios atsakomybės suvedimo į kolektyvinę atsakomybę problema. Pateiksiu pavyzduką, nes aiškiau išsireikšti turbūt nemokėsiu. Vienoj šventėj pagal susitarimą šventės dalyviai turėjo atnešti po degtinės butelį ir jį supilti į bendrą katilą. Teoriškai tame katile turėjo būti degtinė. Praktiškai tame katile radosi vanduo su labai nedidelėm degtinės priemaišom. Kodėl? Ar gautųsi vanduo, jei degtinės buteliai nebūtų pilami į bendrą katilą?

Kitas niuansas. Pirmosios problemos sprendimas yra konkretus, aiškus ir vienkartinis veiksmas: užtenka perjungti bėgių svirtį. Antruoju atveju veikia tam tikras neapibrėžtumas: žmonėms neaišku kiek ir kokiais tarpais jiems aukoti, kad būtų (jaustųsi?) moralūs, kokius konkrečius rezultatus jų veiksmas duos ir pan. O nuo nepibrėžtumų dažniausiai atsiribojama (jei tai įmanoma), nes tai aiškiausias veiksmas.

[Meduolis]

Manai, kad situacijos vienodos? Tai kodėl pirmasis atvejis (man ir kitiems) sukelia kitokius jausmus nei antrasis. Kodėl pirmame variante nepavyksta pri[si]taikyti veidmainystės?

Aš manau, kad situacijos identiškos, skiriasi tik detalės. Tam žmogui ant bėgių labai nepasisekė - jis pateko į tokias aplinkybes, kuriose tenka rinktis iš kelių tikrai prastų variantų. Mums irgi, galima pasakyti, nepasisekė - esame lygiai tokioje pačioje situacijoje, kur turime priimti sprendimą. Ir tas sprendimas, kaip bebūtų keista, yra visiškai priešingas tam, kurį priimtų absoliuti dauguma žmonių mano aprašytoje dilemoje.

Kas dėl jausmų vienoje ar kitoje situacijoje... Kaip jau minėjau - įsivaizduok, kad tam žmogui ant bėgių tiesiog nusispjauti ant vaiko. Jam vaikas nerūpi - automobilis gerokai svarbiau. Taigi jis svirties neperjungia. Dabar, pabandyk sugalvoti bent vieną įtikinimą priežastį ar paaiškinimą, kurio dėka to žmogaus sprendimą galėtume pateisinti moraliai. Atmeskime tik tą atvejį, kai šis žmogus - psichinis ligonis, negalintis atsakyti už savo veiksmus. Pavyzdžiui, vienas iš pateisinimų galėtų būti toks, kad tam žmogui nepažįstamieji visiškai nerūpi. Kad jis tiesiog nejaučia absoliučiai jokio poreikio juos gelbėti, ypač jei tam reikia paaukoti dalį savo santaupų ar brangų pirkinį. Ar toks pateisinimas tave įtikina priimto sprendimo moralumu? Manęs ne. Tai kaip gali patenkinti visiškai analogiškas pasiteisinimas pinigų neaukojimo atveju?

Čia ne vien tik daugumos formuojamos nuomonės įtaka. Čia greičiau individualios atsakomybės suvedimo į kolektyvinę atsakomybę problema. Pateiksiu pavyzduką, nes aiškiau išsireikšti turbūt nemokėsiu. Vienoj šventėj pagal susitarimą šventės dalyviai turėjo atnešti po degtinės butelį ir jį supilti į bendrą katilą. Teoriškai tame katile turėjo būti degtinė. Praktiškai tame katile radosi vanduo su labai nedidelėm degtinės priemaišom. Kodėl? Ar gautųsi vanduo, jei degtinės buteliai nebūtų pilami į bendrą katilą?

O ar tai, kad dauguma į katilą pylė vandenį, pateisina kiekvieną iš tų žmonių atskirai?

Kitas niuansas. Pirmosios problemos sprendimas yra konkretus ir aiškus veiksmas: užtenka perjungti begių svirtį. Antruoju atveju veikia neapibrėžtumas: žmonėms neaišku kiek ir kokiais tarpais jiems aukoti, kad būtų (jaustųsi?) moralūs, kokius konkrečius rezultatus jų veiksmas duos ir pan.

Kaip jau sakiau - sunku patikėti, kad žmonės nežino kas vyksta, ir nežino ar jų pinigai gali padėti. Net jei nežino, tai susižinoti galima. O jei susižinoti tingi ar tiesiog nenori, tai ta pati - neatsakingumo - problema.

[provincijus]

O gal tu nori pasakyti, kad svirties neperjungimą galima pateisinti tuo, kad niekas tavęs nepaskyrė svirties perjunginėtoju?

Na, jei jau taip prisirišai prie to svirties pavyzdžio, tai jis aplamai netikęs, nes gelbėjant tą žioplį galima sukelti traukinio katastrofą. Perjunginėti geležinkelio svirtis yra nusikaltimas, o tas vaikiukas tavo teisme viso labo būtu tik lengvinanti aplinkybė.

juk turiu teisę sau priklausančius materialinius resursus skirstyti taip, kaip man atrodo tinkamiausia.

Taip tai tavo teisė ir nieks į ją nesikėsina, bet kodėl gi pradedi žiūrėti ar kiti tą daro ar ne ir dar vertinti?
Jei neklystu tai atrodo neomarksistų ideologijos vienas iš kertinių akmenų yra teiginys, kad socialinis procesas savaime nėra protingas ir jo palikti savieigai negalima. Ir to proceso, kaip jie teigia, neprotingumas šiuolaikiniame pasaulyje yra įtakotas būtent reklamos, kuri sužadina žmonėse poreikius, kurie nėra būtini.

[Meduolis]

Na, jei jau taip prisirišai prie to svirties pavyzdžio, tai jis aplamai netikęs, nes gelbėjant tą žioplį galima sukelti traukinio katastrofą. Perjunginėti geležinkelio svirtis yra nusikaltimas, o tas vaikiukas tavo teisme viso labo būtu tik lengvinanti aplinkybė.

Bet palauk, čia juk visiškai neesminės detalės. Galiu sugalvoti ir tokią situaciją, kurioje bet koks mano priimtas sprendimas neprieštaraus LR įstatymams (arba JAV, Zimbabvės, ar dar kokios nors šalies - kuri tau patogiau). Tai tik palyginimas ir tiek. Ar nejaugi tu manai, kad sprendimo moralumas priklauso nuo to, ar šalyje, kurioje vyksta visa ši situacija, įstatymais yra uždrausta perjunginėti bėgių svirtis? Atsiprašau, bet man atrodo kad bandai kažkur nuklysti...

Aš tavo "paskyrė" ir "nepaskyrė" supratau paprastai - jei niekas tavęs neįpareigojo, neįsakė, ar dar kaip nors kitaip neliepė aukoti pinigų vaistams ar kitai labdarai, tai tu to ir neprivalai daryti. Jei taip ir yra, tai ar nebūtų nuosekli išvada, kad už svirties perjungimą būsi atsakingas tik tuomet, kai kas nors duos komandą būti atsakingu?

Taip tai tavo teisė ir nieks į ją nesikėsina, bet kodėl gi pradedi žiūrėti ar kiti tą daro ar ne ir dar vertinti?

Žiūriu ne tik į kitus, bet ir į save. Niekaip nesuprantu, kodėl manai kad neturėčiau vertinti. Nesuprask neteisingai - aš nesmerkiu tų žmonių, kurie neaukoja. Apie visas priežastis, kodėl jie taip nedaro, čia jau buvo kalbėta. Buvo išvardinti visi faktai, ir aš su jų teisingumu visiškai sutinku. Bet priežastys manęs nedomina. Jos man nieko nepasako apie tai, kaip aš ar kiti turėtų elgtis. Juk pavyzdžiui tikriausiai sutiksi, kad jei žmogus yra linkęs skriausti kitus, tai dar nereiškia kad jis taip ir turėtų elgtis, ar kad tai yra gerai. Pabandyk įsivaizduoti, kad aš pradedu temą klausimu "ar moralu skriausti kitus žmones?", o man atsakoma - nieko čia blogo, nes juk žmonės yra linkę skriausti kitus. Juk tai kvaila. Bet kažkas labai panašaus vyksta ir šioje temoje. Čia reikia kalbėti no faktų, o moraline kalba. O moralinėje kalboje "skriausti yra moralu, nes žmonės linkę taip daryti" mano ausiai skamba kaip kažkoks nesusipratimas.

Jei neklystu tai atrodo neomarksistų ideologijos vienas iš kertinių akmenų yra teiginys, kad socialinis procesas savaime nėra protingas ir jo palikti savieigai negalima. Ir to proceso, kaip jie teigia, neprotingumas šiuolaikiniame pasaulyje yra įtakotas būtent reklamos, kuri sužadina žmonėse poreikius, kurie nėra būtini.

Kažkuria prasme su tuo sutinku.

[Shaolin Mantis]

Hmm...
Vis tie bėgiai labai tinka provokuojantiems pavyzdžiams

Šiaip aš nemanau, kad esu morališkai ar kaip kitaip geresnis už žmogų, dėl viso savo gyvenimo svajonės išsaugojimo negelbėjusį vaiko gyvybės.

Vaiko gyvybę tuo atveju gelbėčiau turbūt tik dėl "teisingo" poelgio momentinio akivaizdumo.

Taip, aš monstras.
Visi mes monstrai, išskyrus tik tuos, kurie savo gerovę ir patogumus aukoja badaujantiems. (Užtat nėra galimybės pažiūrėti ar tie patys badaujantys esant galimybei paaukotų savo gerovę (jei tokią turėtų) dėl kitų badaujančių - tai automatiškai dar neišskiria juos iš "monstrų" aibės )
Siūlau susitaikyti su tuo. Susitaikyti su savimi. Svarbu negalvoti, kad kažkuo esi geresnis už kitus arba kad yra kažkokių blogesnių už tave. Ir svarbu nesigraužti dėl egoizmo. Egoizmas yra beveik instinktas. Tam tikru požiūriu, viską, ką žmogus daro, jis daro dėl savęs. Net tie, kurie aukoja viską badaujantiems vaikams, daro tai dėl savęs, dėl savo sąžinės, pasiaukojimas kitiems teikia jiems tam tikrą dvasinį ar kažkokį kitokį malonumą, kartais tikėjimą, kad tai "užsiskaitys" pomirtiniame gyvenime...

Į šios temos pirmosios žinutės paskutinį klausimą atsakymas yra:
Taip, bet ar tai problema?

[7x]

Na gerai, neaukoti pinigų Afrikos vaikams yra taippat blogai, kaip ir neperjungti svirties. Aš tų pinigų neaukoju, tad aš esu monstras. Tačiau aš perjungiau svirtį, todėl tapau tik veidmainiu. O juk veidmainis nėra tiek blogai kiek monstras? Mat pasirodo, kad man svetimi žmonės dar kažkiek rūpi. Taigi perjungiu svirtį ir tampu mažiau blogas, o ne labiau geras.

O jei be išvedžiojimų, tai nežinau, ar mes nusipelnėme būti vertinami kaip monstrai. Tiesiog taip jau yra, kad man mano laimė yra svarbesnė už kitų žmonių gyvybes. Vaikinuką galbėju tik dėlto, kad jo neišgelbėjęs pasijusčiau nelaimingas.
Taigi:

O moralinėje kalboje "skriausti yra moralu, nes žmonės linkę taip daryti" mano ausiai skamba kaip kažkoks nesusipratimas.

Kodėl?

[Meduolis]

Vis tie bėgiai labai tinka provokuojantiems pavyzdžiams

Na, jie puikiai padeda apnuoginti problemą

Į šios temos pirmosios žinutės paskutinį klausimą atsakymas yra:
Taip, bet ar tai problema?

Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi... Viena vertus, žiauriai meluočiau jei pasakyčiau, kad ypatingai graužiuosi dėl to, kad pinigų neaukoju. Gal kartais, ir gal šiek tiek. Taigi tokiu atveju problemos kaip ir nėra. Kita vertus, niekaip nesuprantu, kaip sugebu susitaikyti su tokiu savo nenuoseklumu: svirtį perjungčiau, o pinigų neaukoju. Žmonės juk paprastai siekia būti nuoseklūs savo sprendimais. Bet tik ne šiuo atveju. Juk situacija absurdiška tikrąja to žodžio prasme - žmonės puikiausiai sugeba susitaikyti su tuo, kad bilietai į kiną jiems yra brangesni už nepažįstamo žmogaus gyvybę. Na rimtai - galva neišneša. Bet taip jau yra. Taigi čia vėl galima užduoti tą patį klausimą - ar tai problema?

[provincijus]

Jei neklystu tai atrodo neomarksistų ideologijos vienas iš kertinių akmenų yra teiginys, kad socialinis procesas savaime nėra protingas ir jo palikti savieigai negalima. Ir to proceso, kaip jie teigia, neprotingumas šiuolaikiniame pasaulyje yra įtakotas būtent reklamos, kuri sužadina žmonėse poreikius, kurie nėra būtini.

Kažkuria prasme su tuo sutinku.

Labai įdomu būtų sužinoti kuria prasme nesutinki

[Meduolis]

O moralinėje kalboje "skriausti yra moralu, nes žmonės linkę taip daryti" mano ausiai skamba kaip kažkoks nesusipratimas.

Kodėl?

Nes išvada neplaukia. Tai yra pati paprasčiausia natūralistinė klaida. Vieną iš jos formų - apeliaciją į gamtą - jau esu aprašęs straipsnelyje apie argumentus. Galima čia ir plačiau tai panagrinėti.

Tarkime, kad mes žinome tokį faktą - žmonės yra linkę skriausti kitus. Šis faktas galėtų paaiškinti daugybę žmogaus poelgių, kuomet vienas žmogus nuskriaudžia kitą žmogų. Tačiau apsiriboti turėtume tik tokiais paaiškinimais, ir niekuo daugiau, nes kuomet įžengiame į moralės sritį (tai yra, bandome nuspręsti kaip turėtumėme elgtis), tai tokie paaiškinimai tampa nieko verti. Jie juk tik paaiškina kodėl taip elgiamės, bet nunurodo kaip turėtume elgtis. Juk jeigu kažkas vyksta, tai dar nereiškia kad taip ir turėtų vykti. Iš to, kad vieni žmonės yra linkę skriausti kitus, galime padaryti išvadą, kad tokiu atveju turėtume iššokti pro langą. Ir ši išvada bus ne mažiau pagrįsta, nei išvada, kad skriausti kitus yra moralu. Abiem atvejais - non sequitur.

[Nomad]

Iš dalies sutinku su tuo, ką čia parašei. Tai - faktai apie žmogaus psichologiją. Tačiau ar iš šių faktų galima padaryti moralinę išvadą, kad neperjungti svirties ir leisti vaikui mirti, tačiau išsaugoti Ferrari - labai blogai, o nusipirkti naują televizorių ir leisti kažkam numirti - nieko baisaus? Aš taip nemanau. Tai viena.

Jei gėrio/blogio supratimas neatitinka realaus pasaulio, tai tikrai ne realaus pasaulio problema. Šiuo atveju realus pasaulis turima omenyje žmogaus psichologija

Kita - sunku patikėti, kad šiais laikais žmonės nežino, kas vyksta pasaulyje. Yra juk pakankamai išsami statistika, kiek žmonių miršta badu kasdien - tūkstančiai. Ir vėlgi, nematau kaip galima tuo, kad kiekvienos mirties prieš savo akis nematai, pateisinti pinigų neaukojimą.

Aš nematau, kodėl tai apskritai reiktų teisinti

Taip, skaičius kur nors laikraštyje gal ir neatrodo taip sukrečiančiai, kaip kažkieno mirtis čia pat, prieš nosį. Bet ar toks pasiteisinimas ko nors vertas?

Kaip jau rašiau, mano nuomone, tai nėra pasiteisinimas, o tik elgesio paaiškinimas iš psichologinės pusės. Teisinti nei neketinu, jau vien todėl, kad nematau prieš ką ir kodėl turėčiau (Ar turėtų neaukojantys žmonys).

[Meduolis]

Jei neklystu tai atrodo neomarksistų ideologijos vienas iš kertinių akmenų yra teiginys, kad socialinis procesas savaime nėra protingas ir jo palikti savieigai negalima. Ir to proceso, kaip jie teigia, neprotingumas šiuolaikiniame pasaulyje yra įtakotas būtent reklamos, kuri sužadina žmonėse poreikius, kurie nėra būtini.

Kažkuria prasme su tuo sutinku.

Labai įdomu būtų sužinoti kuria prasme nesutinki

Nesutinku dėl tokiuose samprotavimuose užslėpto begalinio optimizmo