Ateonas wrote:Tiesiog vieni elgiasi taip, kaip yra įpratę (pagal tradicijas, pavyzdžiui), ir savo elgesį sąmoningai ar nesąmoningai bando koreguoti tik tuomet, kai jis nebetinka nuolat iškylančioms problemoms spręsti, arba tuomet, kai duoda nepriimtinus rezultatus. Jei suklupimų nepasitaiko, jei žmogui sekasi gyventi su turimais elgesio įpročiais, tai jis jų nekeis, ir vadins juos gerais be jokių svarstymų.
Bet problema tame, kad gyvenimas nuolat keičiasi, ir panašu, kad tai vyksta vis sparčiau. Sužinome kasdien vis daugiau, ir nori nenori, turime taikyti elgesį prie savo naujų žinių (pavyzdžiui taip, kaip įvyko tuomet, kai sužinojome, kad juodaodžiai - irgi žmonės). Žinoma, galime laukti pokyčių tradicijose - anksčiau ar vėliau per jas prisidarysim bėdos, ir teks savo įpročius keisti...Bet tai labai lėtas ir ilgas procesas, neabejotinai pareikalausiantis daug mirčių - jame klaidos pašalinimas reiškia mirtį. Bet yra ir trečias būdas - galima pasinaudoti intelektu, ir tos bėdos bei klaidų ieškoti kad ir šiame forume. Galime kelti pačius įvairiausius pasiūlymus, net ir visiškai beprotiškus, juos kiek įmanydami kritikuoti... Ir tikriausiai tie pasiūlymai, kurie atlaikys pačią aršiausią kritiką, turės daugiausiai šansų atsilaikyti prieš realybės išbandymus.
Va tai ir butu vienas is prisitaikymo teorijos arba logines etikos payzdziu.
Gerai daugelio skeptiku nuomone tai, kas padeda individui gerai jaustis jo socialineje terpeje. Etines normos suformuojamos
protu: kaip geriausiu budu prisitaikyti prie supancios aplinkos, kad jaustumeisi laimingas. Del Morrigan minimo
empatijos jausmo kaip morales pirminio saltinio kazkodel visi nutylejo. O juk is tikruju buti laimingam daug lengviau atmetus emptijos jausma. Nekyla problemu jaudintis kad kazkam tyciom ar netyciom sukelei skausma, kad greta esantis zmogus siaip nelaimingas, nors tu ir ne prie ko, gyvunus galima naudoti bandymams, nes tai racionalu ir tikslinga zmoniu rusiai, empatijos jausmas tikrai sukelia daugybe varzanciu apribojimu, kurie kai kuriems zmonems sukelia sazines kancias, del ko jis jauciasi maziau laimingas. Tai ar nebutu tikslinga stengtis jos atsikratyti ir nediegti savo vaikams, o visas morales normas pagristi protu kaip sutarimu: as tau - tu man? Reikalinga tokia empatija zmonijai ar ne?
Ir vis delto, kokia labiau morales kilme? Protu paremtas kuo naudingesnis tarpusavio sutarimas, siekiant isvengti asmeninio blogio, ar is empatijos jausmo kylantis
kito suvokimas? As butent taip suprantu Morrigan kelta problema.