Šiek tiek, RB, nustebinai mane. Mačiau Paulius Gritėnas buvo susigundęs Jordan Peterson paskaityti ir dalinosi savo įspūdžiais. Dabar tu.
Nesu nieko iš Jordan Peterson skaitęs. Tai nelabai ką rimčiau galiu ir pakomentuoti konkrečiai iš tos srities.
Nors kažkuriuo laiku ir man buvo šiek tiek įdomu ir bandžiau suprasti, paanalizuoti, ką Jordan Peterson sako, kas tai per veikėjas, jo populiarumo priežastis, kuo jis galbūt skiriasi nuo kitų psichoterapeutų, šiuolaikinių "guru" ar pan. Man Jordan Peterson labai kliūdavo, kad jis apie savo autentiškesnes idėjas psichologiniuose dalykuose labai abstrakčiai šneka ir naudoja daug visokių "paslėptų" grubių miglotų apibendrinimų ir truizmų.
RB wrote: ↑2021-03-20 22:53
Aš kol kas tik pradėjau, bet pagalvojau, kad iš karto pasidalinsiu kai kuriais įspūdžiais, kol jie neužsimiršo.
Visų pirma jis nuolat kartoja apie „horror of existence“, „our miserable existence“ ir pan. niekuo nesivargindamas šių teiginių pagrįsti, bet pateikdamas juos kaip akivaizdžius ir visuotinus faktus. Bent jau man ir daugeliui žmonių, su kuriais bendrauju, gyvenimas atrodo visai geras ir malonus dalykas. Tad susidaro įspūdis, kad J. Petersonas imasi spręsti problemą per daug nesiaiškindamas, kiek ji iš tiesų egzistuoja. Man čia kilo mintis, kad tai gali būti nulemta fakto, kad Petersonas, kaip psichoterapeutas, savo profesinėje praktikoje turbūt daugiausia bendravo su psichologinių problemų turinčiais žmonėmis. Be to, kaip kažkas minėjo temos pradžioje, susidaro įspūdis, kad ir jam pačiam nesvetimas neurotiškumas. Tad ar nebus taip, kad jis savo ir savo pacientų neurozes generalizuoja kaip universalų reiškinį?
Atsispirti nuo neurotiškumo gal ir nėra taip blogai tokio stiliaus knygos žanre. Pagal kokį Big Five "modelį, neurotiškumas yra viena iš pagrindinių žmogaus asmenybės įvertinimo "ašių". Tai, bandant žiūrėti per šią prizmę, praktiškai visi žmonės turi didesnį ar mažesnį nenulinį neurotiškumą, kurį nemenkai įtakoja tam tikras iš aplinkos patiriamas stresas ir tam tikras individualus atparumas jam. Tuo labiau, kad Jordan Peterson gan nemenka auditorijos dalis ir yra kokį nors psichologinį diskomfortą turintys ir kažkokios atspirties gyvenime ieškantys žmonės. Jis ir pats yra kažkur minėjęs, kad gauna daug laiškų ar atsiliepimų iš tokių žmonių su padėkomis ar pan.
O kartu ir paties Jordan Peterson gyvenimas, kiek girdėjau, nėra "rožėmis klotas". Labai rimtos dukros ir žmonos ligos, rimtai grėsusios jų gyvybei, jo paties problemos su vaistais, depresija ir pan. Tai jam turbūt ir labai natūralu per šitą „horror of existence“, „our miserable existence“ aspektą su žmonėmis komunikuoti, nes per tai greičiausiai ir pasiekia savo tikslingiausią auditoriją. Galų gale savo laiku net visa atskira egzistencialistinės filosofijos šaka (ypač po II-ojo pasaulinio karo) - kad ir su tuo pačiu Nyče savo ištakose - su gan panašiais dalykais bandė dealinti.
RB wrote: ↑2021-03-20 22:53
Kitas dalykas – gausūs
non sequitur.
Dar įžangoje jis pareiškia, kad „laimė nėra tinkamas gyvenimo tikslas“ (tiesa, dar nežinau, kokią alternatyvą jis siūlo, jei siūlo). Ir tuoj pat argumentuoja tai Solženycino citata apie tai, kad „pirmas darbų skirstytojo vėzdo smūgis panaikina niekingą ideologiją, kad žmogiškosios būtybės sutvertos laimei“. Aš niekaip nesugebu suprasti, kaip vertybės trapumas paneigia jos vertę?
Taip pat jis kalba apie tai, kad daug paprasčiau gyventi visuomenėje, kurioje egzistuoja bendros vertybės ir idėjos. Su tuo sunku ginčytis. Bet matau, kad tolesniuose skyriuose tos „bendros vertybės ir idėjos“ susiveda į religiją. Galbūt čia mano kritika skubota ir į tai bus atsakyta tolesniuose skyriuose, bet bent kol kas man visiškai neaišku, kodėl tokios bendros vertybių sistemos negali formuoti, pvz., sekuliarus humanizmas?
Apskritai jo filosofija man kažkodėl smarkiai atsiduoda Nyče, nors turiu prisipažinti, kad jo skaičiau labai nedaug ir labai seniai.
Sekuliarus humanizmas, mano galva, nemažai daliai žmonių greičiausiai nelabai tinka, nes konkrečiai jiems jis pernelyg sudėtingas ir miglotas. Neturi konkrečių "šventų knygų" tuo klausimu. Nesuteikia jiems reikalingo tam tikro paprastumo ir aiškumo. Aiškesnių gyvenimo "receptų", "identiteto", vertybių, ritualų ir pan.
Šiaip, šiek tiek nukrypstant apie "laimę, kaip gyvenimo tikslą", esu kažkur nelabai rimtame popsiniame šaltinyje matęs, jog su kažkokiais psichologiniais tyrimais buvo pastebėta, kad tiriamieji, kurie specialiai suformuluodavo "laimingumo būsenos siekimą" kaip tikslą, kaip tik kaip tyčia tos laimingesnės savijautos būsenos su laiku nelabai ir pasiekdavo, lyginant su kontrolinėmis žmonių grupėmis. Pati savaime laimė ar laimingumas, kaip gyvenimo tikslas, žmonėms yra per daug abstraktus, neapibrėžtas ir nekonkretus dalykas. Žmonėms matyt daug svarbiau, kuomet jie gali atsispirti nuo kažkokių konkretesnių paprastesnių jiems teigiamą vertę turinčių dalykų.
Spėju, kad šita vieta gal net šiek tiek galėtų sietis su to paties Jordan Peterson mano viename video probėgšmiais girdėta jo aptarinėta žmogaus "identiteto" (identity) sąvoka. Kiek pamenu iš tos Jordan Peterson super abstrakčios ir miglotos teorinės šnekos, žmonių smegenyse (berods nemenka dalimi pasąmonėje) neva natūraliai aplinkos įtakoje kuriasi tam tikras fliuktuojantis kažkokiu maždaug feedback loop principu veikiantis žmogaus "identiteto" "modelis", sudarytas iš įvairių sudėtinių smulkesnių "sub-identitetų" (veiklinių "stereotipų", situacinių "rolių" ir pan.), sąveikaujančių, kaip tam tikri šablonai, su konkrečia tą individą supančia aplinka. Ir tokioje "psichologinėje erdvėje" individas tarsi išlaiko tam tikrą savo "psichologinę homeostazę" (vengia iš aplinkos ateinančių jam nemalonių neapibrėžtumų ir pan.). O tam, kad konkretaus žmogaus "identitetas" būtų stipresnis, atsparesnis įvairiems inputams (stresiniams neapibrėžtumams ar pan.) iš aplinkos, jis tam konkrečiam individui turi būti "pastatytas" ant kažkokių pakankamai stiprių, konkrečių, su jo aplinka besisiejančių ir jam aktualių, iš jo "identiteto" pusės, bei lengvai nesubliūkštančių nuo aplinkos įtakos, dalykų.
Matyt daliai žmonių religija, pagal tai, ką minėjau aukščiau, kažkokiu būdu tai suteikia ir tą vidinį "identitetą" pastiprina.