Vilius wrote: ↑2021-05-04 10:31
RB wrote: ↑2021-05-03 21:41
Mano žinios apie virusus ir molekulinę biologiją labai paviršutiniškos ir neturiu jokio supratimo, kaip tiksliai atvirkštinė transkriptazė atsirenka, pagal kokias RNR koduoti cDNR sekas, kaip tos cDNR sekos integruojamos į ląstelės DNR ir pan.
Vienas prasčiausių bandymų suvaidinti kvazi-akademinį kuklumą, kiek man yra tekę matyti.. Na, šį kartą bent pabandei
Prisipažinsiu, beveik nieko nesupratau iš tavo žinutės. Šiaip seniai svajoju, kad kas nors mane (
labai paprastais žodžiais, please) apšviestų apie virusų veikimo principus, kodėl jie iš viso egzistuoja ekosistemoje, iš kur atsirado, ir t.t.
Kadangi aš, priešingai nei kai kurie kiti, stengiuosi nerašyti apie tai, ko visai nesuprantu, tai galiu net pabandyti paprastais žodžiais paaiškinti, ką čia parašiau tiek, kiek sugebėsiu. (Apie virusus apskritai teks vis tik imti ir pačiam perskaityti kokią nors knygą. Pabandyk, gal ji padės šiek tiek apraminti tą nepilnavertiškumo kompleksą, kuris tavyje įsižiebia kas kartą, kai kas nors užsimena, kad yra kažką skaitęs. Iš karto įspėju, jei bandysi „skaityti“ su paieškos funkcija susirasdamas pavienius žodžius, daug naudos nebus.)
Retrovirusų (čia tokia virusų grupė, kuriai priklauso ir žmogaus imunodeficito virusas) genetinė informacija koduojama RNR molekulėse, o ne DNR (visi kiti organizmai, ne virusai, savo genetinę informaciją koduoja DNR molekulėse). Įprasta informacijos perdavimo grandinė (centrinė molekulinės biologijos dogma) yra tokia: informacija saugoma DNR, pagal tą DNR gaminamos RNR (mRNR – messenger RNR, informacinės RNR), kurios iš branduolio patenka į citoplazmą. Tada prie tų mRNR prisitvirtina ribosomos (ląstelėse esantys makromolekuliniai dariniai), kurie pagal mRNR užkoduotą informaciją gamina baltymus.
Virusai, kurie patys neturi ribosomų, vienaip ar kitaip išnaudoja parazituojamos ląstelės ribosomas. Retrovirusų atveju schema yra gan sudėtinga. Tam, kad galėtų įterpti savo genetinę informaciją į ląstelės branduolį, jie naudoja specialų fermentą, vadinamą atvirkštine transkriptaze,. kuri pagal viruso RNR gamina DNR sekas (primenu, kad ląstelėje procesas vyksta tik atvirkštine kryptimi: iš DNR į RNR). Tokio fermento ląstelės neturi, taigi, virusas atsigabena ne tik savo genetinę informaciją, bet ir fermentą tai informacijai perduoti. Tokios DNR sekos vadinamos komplementinėmis DNR (cDNR) ir jos to integruojamos į ląstelės branduolio DNR. (Žymi dalis žmogaus DNR sudaryta iš va tokių virusų gabalų, sulindusių ten per milijonus metų – daugelis virusų nėra patogeniški ir visiškai tenkinasi tiesiog įsirašydami į DNR ir kopijuodamiesi kartu su ja, be jokių ligos požymių. Identiški virusų pėdsakai skirtingų rūšių genomuose yra vienas stipriausių evoliucijos įrodymų.)
Po to, kai virusinė cDNR integruojamas į ląstelės DNR, ląstelė toliau gamina mRNR pagal savo DNR, bet ji kopijuoja ir įterptą viruso genetinę informaciją. Tada ribosomos, gamindamos baltymus pagal tokias virusines mRNR, pagamina viruso baltymus, iš kurių formuojasi nauji virionai, vienu ar kitu būdu ištrūksta iš ląstelės (ją sunaikindami arba ne) ir infekcija plečiasi. Kai kurie virusai, įskaitant ŽIV ar ŽPV, turi reguliacinius mechanizmus, dėl kurių ląstelėje integruotas virusinės DNR fragmentas gali metų metus būti pasyvus, t. y. ląstelei dalijantis abi jos kopijos bus infekuotos, bet naujų virionų gamyba ir aplinkinių ląstelių užkrėtimas nevyks. Taigi, turime potencialų „uždelsto poveikio“ mechanizmą.