„Tik toks“? Nagi, Augustai, pratęskime: labdara yra apiplėšimas. Mylėjimasis yra išžaginimas. Bet koks darbas (įskaitant namų ruošą) yra vergovė. Visais atvejais skirtumas „tik toks“, ar kažką daryti sprendi pats, ar už tave nusprendžia kažkas kitas.
Apie analogijas ir eutanaziją
Tik tiek, kad labdara yra ne apiplėšimas, o turto išviliojimas (apgaule). Analogiškai, mylėjimasis yra prostitucija, o vergovė yra bet koks neatlyginamas ar nepakankamai atlyginamas darbas (įskaitant ir namų ruošą).
P.S.
Ir kaipgi ta reklama veikia, gerb. Stormai?
Nes tai būtų tam tikras signalas, kad dėl situacijos, į kurią atsidūriau, aš bereikalingai apkraunu ir artimuosius.
Ir man, šiaip, šiek tiek keista, kad tau klausimas šitoj vietoj kyla. O tai ką artimieji, tavo įsivaizdavimu, jaustų?
Negi tau nekeltų diskomforto ir nebūtų liūdna matyti į savo paties šėšėlį virstantį tau brangų žmogų? Matyti, kaip jis kankinasi? Jausti, kad negali jam kažkuo daugiau padėti ar pan.?
Kadangi apie tokius atvejus kartais paprasčiau kalbėti metaforomis, tai į mano kūną įsimetęs mirtinas ir kančias sukeliantis vėžys kažkuria prasme reikštų, jog susiklostė situacija kuomet tūpa tikrovė (t.y. Perestukinas) bando labai rimtai iš manęs pasityčioti. Tai savižudybė su pagalba šiuo konkrečiu atveju, mano galva, yra gana neblogas būdas kūrybingai parodyti vidurinį pirštą Perestukinui ir oriai išeiti iš jo "zonos". Su artimaisiais prieš tai gražiai atsisveikinus, kol dar visiškai nepavirtau į savo paties besikankinantį šėšėlį.
Manau, kad pagaliau prisikasėm prie viso šito reikalo esmės. Tu jautiesi nereikalingas, t.y., kompleksuoji, ir dėl to, kad jautiesi nereikalingas, dar papildomai kompleksuoji?
Globos jausmą. T.y., jaustųsi stiprūs ir galintys pagloboti sergantį artimąjį. O Tu savižudybe ar eutanazija norėtum atimti savo artimiesiems tą galimybę pasijausti stipriems ir galintiems Tave pagloboti?Ir man, šiaip, šiek tiek keista, kad tau klausimas šitoj vietoj kyla. O tai ką artimieji, tavo įsivaizdavimu, jaustų?
Tai man jau ir dabar skaudu matyti, kaip žmonės savo nesveiku hedonistiniu gyvenimo būdu save žlugdo (tik jokio diskomforto pati ligonių slauga man nekelia, todėl aš ir klausiu, kame problema, t.y., ar pačioje slaugoje, ar dar kur nors kitur). Ir aš nieko čia negaliu padaryti, nebent tik sveiko gyvenimo būdo agitprop'ą varyti. Ir kadangi nieko čia negaliu padaryti, tai jau seniai su tuo negalėjimu susitaikiau, ir sėkmingai darau tai, ką dar galiu padaryti.Negi tau nekeltų diskomforto ir nebūtų liūdna matyti į savo paties šėšėlį virstantį tau brangų žmogų? Matyti, kaip jis kankinasi? Jausti, kad negali jam kažkuo daugiau padėti ar pan.?
Tai Tu jau dabar po truputį virsti į tokį besikankinantį savo paties šešėlį. Visi žmonės laipsniškai virsta tokiais. Tai žmogaus gyvenimo faktas. Jei Tu dar to nesupratai, tai patariu tai kuo greičiau suprasti ir (kiek įmanoma Tavo aplinkybėmis) susitaikyti su tuo faktu.Kadangi apie tokius atvejus kartais paprasčiau kalbėti metaforomis, tai į mano kūną įsimetęs mirtinas ir kančias sukeliantis vėžys kažkuria prasme reikštų, jog susiklostė situacija kuomet tūpa tikrovė (t.y. Perestukinas) bando labai rimtai iš manęs pasityčioti. Tai savižudybė su pagalba šiuo konkrečiu atveju, mano galva, yra gana neblogas būdas kūrybingai parodyti vidurinį pirštą Perestukinui ir oriai išeiti iš jo "zonos". Su artimaisiais prieš tai gražiai atsisveikinus, kol dar visiškai nepavirtau į savo paties besikankinantį šėšėlį.
Atskiras klausimas, ką laikai kančia. Ar fizinį skausmą, ar psichologinį bejėgiškumo jausmą, t.y., jausmą, kad nieko negali padaryti? O gal psichologinį kaltės jausmą (ar gėdos jausmą)? Bet kokiu atveju tam yra išeitis be savižudybės ar eutanazijos. To puikus pavyzdys yra Stivenas Hokingas.
Manau, kad numirti, mūsų kalbamu atveju, didžiuodamasis savo artimaisiais ir linkėdamas jiems viso ko geriausio, galiu ir be artimųjų perteklinio įtraukimo į savęs globą kažkurį kankinantį netrumpą laiką. Norėčiau, kad artimieji dažniau ir pozityviau mane atsimintų šviesesniuose su manimi susijusiuose gyvenimo epizoduose. O ne tikėtinai sapnuotų kurį laiką, kaip globojo mano besikankinantį šėšėlį kitokiu atveju. Tariamai jusdami "stiprybę" ar "galybę", anot tavęs. Manau, jie mano tokį sprendimą suprastų ir priimtų. O jei ir galvotų kitaip, tai taip keistai kaip tu tikrai nesivartytų.Augustas wrote: ↑2021-05-08 13:57Globos jausmą. T.y., jaustųsi stiprūs ir galintys pagloboti sergantį artimąjį. O Tu savižudybe ar eutanazija norėtum atimti savo artimiesiems tą galimybę pasijausti stipriems ir galintiems Tave pagloboti?Ir man, šiaip, šiek tiek keista, kad tau klausimas šitoj vietoj kyla. O tai ką artimieji, tavo įsivaizdavimu, jaustų?
Jei mirsi natūralia mirtimi, tai taip ir bus, t.y., artimiesiems bus daug lengviau Tave prisiminti, kaip narsų ir didvyriškai iki natūralios mirties ištvėrusį žmogų. Jie net turės kuo didžiuotis, prisimindami tai.Svetimas wrote: ↑2021-05-08 16:09Manau, kad numirti, mūsų kalbamu atveju, didžiuodamasis savo artimaisiais ir linkėdamas jiems viso ko geriausio, galiu ir be artimųjų perteklinio įtraukimo į savęs globą kažkurį kankinantį netrumpą laiką. Norėčiau, kad artimieji dažniau ir pozityviau mane atsimintų šviesesniuose su manimi susijusiuose gyvenimo epizoduose. O ne tikėtinai sapnuotų kurį laiką, kaip globojo mano besikankinantį šėšėlį kitokiu atveju. Tariamai jusdami "stiprybę" ar "galybę", anot tavęs. Manau, jie mano tokį sprendimą suprastų ir priimtų. O jei ir galvotų kitaip, tai taip keistai kaip tu tikrai nesivartytų.
Bet va, jei nusižudysi, tai artimiesiems bus su savijauta blogai, plg., žiūr. straipsnį apie tai, kokie blogi jausmai apima dėl artimojo savižudybės:
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena ... 024-927208
O dėl perteklinio įsitraukimo, tai tokio perteklinio įsitraukimo nėra ir negali būti. Iš principo negali būti. Gali būti tik nelabai adekvatūs globos būdai ir priemonės. Bet pats įsitraukimas niekad nebūna perteklinis. Jo gali būti tik per mažai, o ne per daug.
O čia kalbi iš patirties, t.y. pats esi stebėjęs besikankinančius artimuosius iki jų mirties, ir dabar didžiuojiesi tai prisiminęs? Ar labiau teoriškai filosofuoji?Augustas wrote: ↑2021-05-08 16:20Jei mirsi natūralia mirtimi, tai taip ir bus, t.y., artimiesiems bus daug lengviau Tave prisiminti, kaip narsų ir didvyriškai iki natūralios mirties ištvėrusį žmogų. Jie net turės kuo didžiuotis, prisimindami tai.
Bet va, jei nusižudysi, tai artimiesiems bus su savijauta blogai, plg., žiūr. straipsnį apie tai, kokie blogi jausmai apima dėl artimojo savižudybės:
Aš kiek pažįstu žmonių, kurių artimieji kankinosi prieš mirtį, visi labiau norėtų, kad tiems artimiesiems nebūtų reikėję beprasmiškai kankintis. Bet aš aišku gyvenu savo burbule, jame tie pažįstami, ir aš pats, turi pakankamai empatijos, kad taip pat manytų net jei patiems nebūtų tekę stebėti besikankinančių artimųjų.
Mano mirę artimieji, deja, mirė staigiai (infarktai). O pačiam teko būti hospise Viliniuje:Seianus wrote: ↑2021-05-17 19:51O čia kalbi iš patirties, t.y. pats esi stebėjęs besikankinančius artimuosius iki jų mirties, ir dabar didžiuojiesi tai prisiminęs? Ar labiau teoriškai filosofuoji?Augustas wrote: ↑2021-05-08 16:20Jei mirsi natūralia mirtimi, tai taip ir bus, t.y., artimiesiems bus daug lengviau Tave prisiminti, kaip narsų ir didvyriškai iki natūralios mirties ištvėrusį žmogų. Jie net turės kuo didžiuotis, prisimindami tai.
Bet va, jei nusižudysi, tai artimiesiems bus su savijauta blogai, plg., žiūr. straipsnį apie tai, kokie blogi jausmai apima dėl artimojo savižudybės:
https://www.hospisas.lt/hospisas/
Man tai nepasirodė, kad hospiso pacientai smarkiai kentėtų. Žinoma, fizinio skausmo būdavo, bet nusižudyti dėl to niekas iš pacientų nenorėjo.
Tai, pala, nesupratau, tie besikankinantys pacientai ten negaudavo jokių nuskausminančių vaistų, ar kaip ten buvo?Aš kiek pažįstu žmonių, kurių artimieji kankinosi prieš mirtį, visi labiau norėtų, kad tiems artimiesiems nebūtų reikėję beprasmiškai kankintis. Bet aš aišku gyvenu savo burbule, jame tie pažįstami, ir aš pats, turi pakankamai empatijos, kad taip pat manytų net jei patiems nebūtų tekę stebėti besikankinančių artimųjų.
Aišku, reiškia, labiau teoriškai filosofuoji.Augustas wrote: ↑2021-05-17 20:07Mano mirę artimieji, deja, mirė staigiai (infarktai). O pačiam teko būti hospise Viliniuje:
https://www.hospisas.lt/hospisas/
Man tai nepasirodė, kad hospiso pacientai smarkiai kentėtų. Žinoma, fizinio skausmo būdavo, bet nusižudyti dėl to niekas iš pacientų nenorėjo.