Kai numirsiu, nerupes.

[Nomad]

Daznai kazkoks elgesys (ar jo nebuvimas), kurio rezultatai bus tik po mirties, motyvuojamas tuo, kad mirus jau niekas neberupes. Taciau nesuprantu, kaip is to isplaukia, kad neturetu rupeti ir dabar, kol dar gyvas esi?

Bene ryskiausias pavyzdys su gyvybes draudimu. Kai numirsiu, man nerupes, kad tevo neteke mano vaikai eis badauti gatvese, ismesti is buto uz kuri nepajegia susimoketi. Taciau man tai rupi dabar. Dabar as nenoriu, kad mano vaikai po mano mirties badautu. Todel as dabar ir apsidraudziu savo gyvybe. Taip as mastau.

Panasiai ir su kitais veiksmais. Juos gali atlikti tik budamas gyvas, tad nera prasmes svarstyti, kas tau rupes ir kas ne po mirties. Jei tau dabar tai rupi, tai dabar ir imiesi atitinkamu veiksmu. Jei dabar nerupi, nesiimi.

Labai krastutinis atvejis yra gyvybes paaukojimas vardan ko nors. Pavyzdziui, tevynes laisves. Taip, po mirties as ja nepasidziaugsiu ir man ji nerupes. Taciau jei dabar ji rupi dar labiau nei mano paties gyvybe, as pastaraja ir paaukoju.

[Nomad]

Dabar galvoju, o tuo pačiu principu galima pateisinti ir prašymą "noriu krikščioniškų laidotuvių" arba "noriu gražaus karsto"?

Tikrai taip. Mano dauguma artimuju just in a case zino, kad as noriu kremavimo, o jei suorganizuos krikscioniskas laidotuves, prisikelsiu ir atspardysiu visiems uzpakalius. Ateityje ketinu kazkada parasyti testamente, kad bent jau kunigu neprileistu per kilometra, jei neiseis kremuoti. Na, idealiausia ko noreciau, tai buti sukapotas gabalais ir ismetytas kalnuose, kaip kad tibetieciai darydavo, bet cia sunkus atvejis. Tiek tad apie mano fantazijas. Dabar man rupi, kaip busiu palaidotas. Numirus, aisku, nerupes.

Tik cia jau susiduriame su kita problema: mirusiuju interesai pries gyvuju interesus. Bijau, kad teks uzleisti kelia gyviesiems, jei sie nuspres pataupyti karsto ir antkapio saskaita, nesvarbu, kad velionis prase sarkofago ir piramides

[Pszczolarz]

Dabar galvoju, o tuo pačiu principu galima pateisinti ir prašymą "noriu krikščioniškų laidotuvių" arba "noriu gražaus karsto"?

Tikrai taip. Mano dauguma artimuju just in a case zino, kad as noriu kremavimo, o jei suorganizuos krikscioniskas laidotuves, prisikelsiu ir atspardysiu visiems uzpakalius. Ateityje ketinu kazkada parasyti testamente, kad bent jau kunigu neprileistu per kilometra, jei neiseis kremuoti. Na, idealiausia ko noreciau, tai buti sukapotas gabalais ir ismetytas kalnuose, kaip kad tibetieciai darydavo, bet cia sunkus atvejis. Tiek tad apie mano fantazijas. Dabar man rupi, kaip busiu palaidotas. Numirus, aisku, nerupes.

Tik cia jau susiduriame su kita problema: mirusiuju interesai pries gyvuju interesus. Bijau, kad teks uzleisti kelia gyviesiems, jei sie nuspres pataupyti karsto ir antkapio saskaita, nesvarbu, kad velionis prase sarkofago ir piramides

As manau kad tovo kunas yra tavo, todel parasyk testamenta ir viskas, kai mirsi bus galas tavo interesams.

[Azuolas]

Aš manau, kad tikslingesnis kūno panaudojimas būtų pradžioj donorystė, paskui pašaras kokiems lūtams zoosode. Kam tų visų ceremonijų?

[Apostatas]

Aš žinau, kad po mano mirties nė viena elementari dalelė ne pražus, o bus kažkur panaudota tai šiuo klausimu galiu būt ramus ir nesirūpint testamentais ir kitais dalykais.

[Khan]

As tai stengsiuos kuo ilgiau gyvent. Kas dar... dar kazkur girdejau, jog yra firmu kurios uzsiima smegenu uzsaldymu po mirties, taip dar butu viltis jog ateityje isras nemirtinguma biski amzinai pagyventi O kodel neisbandyti laimes po mirties?

[Feroxas]

Todėl, kad toks, IMHO jokio mokslinio pagrindo neturintis pabandymas, kaštuos tau gerą sumelę dar gyvam esant. Aš geriau tuos pinigus panaudosiu savo dabartinio gyvenimo kokybei gerinti, nei statysiu lažybų kontoroj už kažkokius daktaro Frankenšteino žaidimus.