Lionginas wrote:Augustas wrote:O jei linki, tai jau nebe krikščionis?
Iš esmės Jūs teisus, Lionginai. Krikščionis iš tiesų
turėtų stengtis niekam nelinkėti nieko blogo. O jei jau pagauna save, jog kuriam nors žmogui ar kuriai nors žmonių grupei linki blogo, tai turėtų stengtis įveikti savo neapykantą tam, kuriam to blogo linki, ir nebelinkėti blogo tam žmogui ar žmonių grupei.
Žodžiu, kai tau patogu, kai reikia parodyti, kad krikščionybė yra
įtakinga ir efektyvi, tu tvirtini, kad ji nulemia žmonių elgesį. Pavyzdžiui, teigi, kad jei Vokietija būtų buvusi krikščioniška, nacizmo siaubų nebūtų buvę. Tačiau, kai tai tampa nepatogu, pavyzdžiui, kai duodami pavyzdžiai apie blogą krikščionių elgesį, tu krikščionybę pradedi traktuoti kaip viso labo elgesio rezultatą, kaip jo apibūdinimą. Pavyzdžiui, teigi, kad jei žmogus elgiasi vienaip, tai jis krikščionis, jei kitaip - jau nebe.
Aš niekada nesakiau, kad krikščionybė yra įtakinga. Tai pirma. O antra, krikščionis yra žmogus. Tad jis, kaip ir visi kiti žmonės, gali priimti klaidingą sprendimą, kuris prieštarauja krikščionybei, ir to nežinoti. Tokiu atveju, kol toks žmogus nežino, kad jo priimtas sprendimas prieštarauja krikščionybei, tol jis yra krikščionis. Tačiau kai sužino, kad tas jo priimtas sprendimas prieštarauja krikščionybei, krikščionis yra įpareigotas ištaisyti klaidą (t.y. krikščionybei prieštaraujantį sprendimą) ar bent jau stengtis, kad ta klaida būtų kiek tik įmanoma pataisyta. O jei net nebando tos klaidos ištaisyti, toks žmogus jau nebėra krikščionis. Kodėl? Todėl, kad jis, nepripažindamas padarytos (krikščionybės požiūriu) klaidos, jau savaime atskiria save nuo krikščionybės, nes pasirenka ne krikščionybę (kuri reikalauja pataisyti prieštaraujantį krikščionybei sprendimą), o savo klaidingą sprendimą.
Reikia apsispręsti, Augustai, nes šios dvi pozicijos - nesuderinamos. Negali vienu metu krikščionybė būti ir jėga, gebanti sustabdyti nacizmą, ir tuo pačiu - viena pirmųjų nacizmo ideologijos aukų, sunaikinta Vokietijoje dar prieš sunaikinant žydus.
Man regis, čia turime paradoksą. Iš esmės Jūs teisus, kai teigiate, kad krikščionybė buvo viena iš pirmųjų nacizmo ideologijos aukų. Iš kitos pusės žiūrint, krikščionybė tikrai yra jėga, kuri galėjo sustabdyti nacizmo ideologiją, jei dauguma vokiečių tuo metu būtų laikęsi krikščionybės. O nesustabdė tik todėl, kad dauguma vokiečių tuo metu laikėsi ne krikščionybės, bet nacizmo ideologijos. T.y. nacizmo propaganda tuo metu (laikinai) laimėjo prieš krikščionybę, ir dauguma vokiečių tuo metu jau buvo nacizmo ideologijos, o ne krikščionybės šalininkai. Kitaip sakant, jie (dauguma vokiečių) jau nebebuvo krikščionys, nes krikščionybė jiems jau nebuvo autoritetas, o autoritetas jiems buvo A.Hitleris.