Vilius wrote:Ne tik Žemėje. Kur bežiūrėti visatoje, visur pamatysime begalę tvarkos pavyzdžių. Praktiškai visa materija yra susitelkusi į gana tvarkingus darinius - žvaigždes ir jų sistemas. Kas, sutikite, yra truputį neintuityvu. Jei kas man parodytų jauną visatą, ir pasakytų, kad ta visata fundamentaliame lygyje turi polinkį į didėjančią netvarką, aš greičiausiai prognozuočiau, kad tokia visata pasieks daugiausiai kažkokių dulkių debesų stadiją. Visgi mūsų visata tokia nėra.
Materija, susitelkdama į telkinius, sumažina savo entropiją (tampa tvarkinga), tačiau įkaitusi atiduoda daug energijos likusiai visatai radiacijos pavidalu. Taip entropija likusioje visatos dalyje padidėja labiau, nei ji sumažinama lokaliai, tarkime, formuojantis Saulės sistemai. Galiausiai, žvaigždžių sistemos virsta juodosiomis skylėmis, kur entropija itin aukšta.
Vilius wrote:Lionginas wrote:Manoma, kad pati didžiausia tvarka (mažiausia entropija) buvo prieš didijį sprogimą, kuomet energija buvo pasiskirsčiusi itin tolygiai.
Šitas man visada kliūna. Kokia prasme tolygiai pasiskirsčiusi energija gali būti "tvarka"? Mano kuklia nuomone, "tolygiai pasiskirstęs kažkas" yra pats geriausias
netvarkos apibrėžimas.
Antrojo termodinamikos dėsnio prasme į netvarką reikėtų žiūrėti kaip į aibę būsenų, kurias gali užimti sistema. Kuo tokių būsenų daugiau, tuo didesnė netvarka. Pavyzdžiui, knygos puslapiai. Jei sudėti paeiliui, turime tvarką. Ir tokia būsena tik viena. Tuo tarpu bet kaip sudėlioti lapus yra kur kas daugiau būdų, tačiau jie visi tik didina netvarką.
Netvarka Visatoje didėja tik todėl, kad tikimybė sistemai pereiti į mažiau tvarkingą būseną yra kur kas didesnė, nei tikimybė pereiti į tvarkingą. Pavyzdžiui, į viršų išmesti knygos puslapiai beveik neturi šansų susidėlioti tvarkingai. Iš čia turime tendenciją į netvarką.
Kas liečia pradinį Visatos laiko momentą, tai pagal antrą termodinamikos dėsnį, ten turėjo būti itin daug tvarkos. Kodėl - dar neaišku. Dabar, jei į tvarką žiūrėsime būtent iš mano aukščiau aprašytos perspektyvos, tai kiek galimų būsenų gali užimti singuliarumas? Kokius netolygumus jis gali turėti? Kokią vidinę judėjimo laisvę? Galima manyti, kad tų būsenų bus itin nedaug, taigi, tvarka bus itin didelė. Visatai plečiantis, tvarkos mažėjo, nes infliacija "išpūtė" kvantinių fliuktuacijų sukeltus erdvėlaikio netolygumus (t.y., visata plėtėsi netolygiai), iš to buvo gauti tam tikri visatos netolygumai, kuriuos matome galaktikų klasteriuose ir pan. Kitaip sakant, žiūrėdami į milžiniškas materijos sankaupas, žiūrime į kadaise įvykusias kvantines fliuktuacijas - atsitiktiniai netolygumai buvo išdidinti iki makro dydžių.
Vilius wrote:Velnias žino, kokia visata buvo prieš didįjį sprogimą (ir ką tai iš viso reiškia), tačiau mes gana gerai žinome, kad kelias akimirkas po jo visata buvo tokia chaotiška, kad net atomų branduoliai negalėjo ilgai išlikti stabilūs. Tas man niekaip nepanašu į tvarką.
Nepanašu todėl, kad iš antro termodinamikos dėsnio perspektyvos, tvarka yra šiek tiek kas kita. Apie branduolių stabilumą tuo momentu kalbėti galbūt net nėra prasmės, nes mes iš principo net nežinome, kaip tuo metu elgėsi Visata - reikia teorijos, jungiančios gravitaciją su kvantine fizika. Dabar gi galime kalbėti tik apie tai, kaip branduolys elgsis itin aukštoje temperatūroje, tačiau tik ten, kur neveikia aukšta gravitacija.
Vilius wrote:Taip gaunasi, kad visata prasidėjo labai tvarkingoje būsenoje, tada staiga tapo labai chaotiška, tada vėl dalinai tvarkinga (atomai ir ko.), o visą likusį gyvavimą bando vėl grįžti į maksimalios entropijos būseną. Ar ne per daug svyruoja jūsų entropija, kuri teoriškai turėtų nuolatos augti?
Uždaroje sistemoje entropija visuomet tik auga. Lokaliai yra galimi tam tikri entropijos sumažėjimai (gyvybė žemėje, ledo kristalai šaldytuve). Bet visumoje, entropija auga.